Dr. Ieva Kuginytė-Arlauskienė
„Kuo norėtum būti užaugęs?“ – dažnai užduodame šį klausimą pokalbio pradžioje. Atsakymą galima laikyti ne galutiniu sprendimu, o tolesnio pokalbio atspirties tašku. Kai mokinio įvardyta profesija specialistui atrodo sunkiai pasiekiama, verta stabtelėti: ką apie šį darbą mokinys žino? Kas jį traukia? Kokios patirties jis jau turi? Karjeros konsultacijoje svarbu padėti mokiniui pažinti ir savo norus, ir veiklos reikalavimus, kartu užtikrinant, kad jis dalyvautų priimant sprendimus. Šis straipsnis skirtas karjeros specialistams, dirbantiems su mokiniais, kuriems bendrauti ir priimti sprendimus reikia daugiau laiko ir pagalbos, pavyzdžiui, mokiniams, turintiems intelekto negalią ar autizmo spektro sutrikimą.
Pirmiausia suprasti svajonės prasmę
Siūloma pradėti nuo konkrečių klausimų: „Ką šiame darbe norėtum veikti?“, „Kuri šios veiklos dalis tau atrodytų įdomiausia?“, „Ką norėtum išbandyti?“ Jei mokiniui sunku kalbėti, pasiūlykime pasitelkti nuotraukas, trumpus vaizdo įrašus, mokinio naudojamus simbolius ar kitus jam prieinamus komunikacijos būdus. Skirkime mokiniui pakankamai laiko atsakyti ir pasitikrinkime, ar teisingai supratome gautą informaciją.
Tarkime, mokinys sako, kad nori tapti veterinaru. Prieš siūlant alternatyvą verta išsiaiškinti, ar jį domina gyvūnų gydymas, kasdienė priežiūra, buvimas šalia jų ar kažkas kita. Atsakymas padėtų pasirinkti, su kokiomis užduotimis ir darbo aplinkomis jį supažindinti. Tačiau meilė gyvūnams savaime dar neatskleidžia, kokį darbą žmogus norės ir galės dirbti.
Realybę tyrinėti kartu
JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta teisė į laisvai pasirinktą ar priimtą darbą atviroje, įtraukioje ir prieinamoje darbo aplinkoje, taip pat numatytas profesinio orientavimo prieinamumas (Jungtinės Tautos, 2006). Praktikoje siūloma šį principą įgyvendinti kartu su mokiniu tikrinant galimybes bei aiškinantis galimas kliūtis.
Diagnozės nelaikykime pakankamu pagrindu spręsti apie ateitį. Aptarkime darbo užduotis, mokymosi kelią, kvalifikacijos reikalavimus, aplinką ir pagalbą. Atskirai įvardykime, kas šiuo metu sunku, ko galima mokytis ir ką galima pritaikyti. Jei konkrečiai profesijai keliami privalomi reikalavimai, patikrinkime juos oficialiuose šaltiniuose, o mokiniui paaiškinkime suprantamai.
Patirtis padeda tikslinti pasirinkimą
Mazzotti ir kolegų (2021) sisteminė apžvalga parodė mokymosi laikotarpiu įgytos darbo patirties ir apsisprendimo gebėjimų sąsajas su palankesniais jaunuolių su negalia rezultatais baigus mokyklą. Tai grupės lygmens sąsajos, o ne garantija konkrečiam mokiniui; tyrimų išvadų negalima tiesiogiai perkelti į kiekvieną aplinką.
Praktikoje siūloma nuosekliai atlikti šiuos veiksmus:
Susitarti dėl patirties (Kokią konkrečią užduotį mokinys norėtų pamatyti ar išbandyti? Ką šia patirtimi sieksime išsiaiškinti?)
Parengti sąlygas (Iš anksto aptarti instrukcijas, komunikaciją, pagalbą, pertraukas ir saugumą. Užduotis turi būti prieinama su sutarta pagalba. Šeima dažnai geriausiai žino, kas mokinį ramina ar vargina, todėl ją verta įtraukti jau planuojant patirtį, o ne tik aptariant rezultatą.)
Vykdyti stebėjimus (Užrašyti, ką mokinys atliko savarankiškai, kur reikėjo pagalbos, kas jį domino ir kas vargino ar kėlė iššūkių. Vengti bendro įvertinimo „netinka“.)
Kartu su mokiniu įvertinti rezultatą („Kas patiko?“, „Kas buvo sunku?“, „Ar norėtum pakartoti?“ Specialisto stebėjimas ir mokinio patirtis gali skirtis, todėl aptarkime abu.)
Suplanuoti kitą žingsnį (Pakartoti užduotį su kitokia pagalba, išbandyti kitą veiklą arba rinkti daugiau informacijos.)
Kaip tai gali atrodyti praktikoje
Grįžkime prie mokinio, norinčio tapti veterinaru. Pokalbio metu, pasitelkus nuotraukas, paaiškėja, kad jį labiausiai traukia ne gyvūnų gydymas, o kasdienė jų priežiūra: šėrimas, vedžiojimas, buvimas šalia. Kartu susitariama išbandyti vieną konkrečią užduotį, pavyzdžiui, gyvūnų šėrimą prieglaudoje. Iš anksto aptariama, kas parodys, ką daryti, kaip mokinys galės paprašyti pagalbos ir kada bus pertrauka. Stebint užrašoma, kad maistą į dubenėlius mokinys sudėjo savarankiškai, o veiksmų eiliškumą prisiminti padėjo paveikslėlių seka. Triukšmingoje patalpoje jis greitai pavargo. Aptariant patirtį mokinys sako, kad jam patiko ir kad norėtų grįžti. Kitas žingsnis – pakartoti užduotį ramesniu metu ir išbandyti dar vieną veiklą, pavyzdžiui, aplinkos tvarkymą prieglaudoje.
Kai svajonė lieka nepasiekiama
Alternatyvą lengviau rasti, kai svajonę išskaidome į dalis: kokias veiklas mokinys nori atlikti, kokioje aplinkoje ir su kuo. Tada ieškome darbų, kuriuose išlieka bent dalis šių elementų. Veterinarijos gydytojo profesija gali likti nepasiekiama, tačiau darbas gyvūnų prieglaudoje ar augintinių priežiūra gali išsaugoti tai, kas mokiniui svarbiausia. Tokią alternatyvą, kaip ir pirminį pasirinkimą, verta tikrinti patirtimi. Taip alternatyva kyla iš paties mokinio norų ir jų nepakeičia.
Kai pasirinktas kelias iš tiesų neprieinamas, svarbu tai pasakyti tiksliai: kuris reikalavimas kelia kliūtį ir kuo tai grindžiama. Galima pripažinti nusivylimą, įvardyti jausmus, kurie jį lydi, ir susitarti, kada ir kaip grįšime prie kitų galimybių. Naujo pasiūlymo nereikia teikti skubiai, tarsi jis turėtų panaikinti nusivylimą.
Socialinės istorijos kaip pasirengimo priemonė
Socialines istorijas siūloma pasitelkti ruošiantis konkrečiai situacijai: pirmajam apsilankymui darbovietėje ar pokalbiui apie veiklos reikalavimus. Gray ir kolegų (2023) pateiktuose kriterijuose pabrėžiamas tikslumas, individualizavimas, pagarbus tonas, situacijos paaiškinimas ir kiti aspektai. Pagal šį metodą parengta istorija turi atitikti visus metodo kriterijus; bet kuris trumpas tekstas apie elgesį, moralizavimas ar nurodymų sąrašas savaime socialine istorija netampa.
Toliau pateikiamas socialinės istorijos juodraštis yra iliustracija, kurią prieš naudojant būtina pritaikyti konkrečiam mokiniui ar tam tikram susitarimui:
„Per susitikimą kalbėsime apie mane dominančius darbus. Specialistas paaiškins, kokias užduotis žmonės juose atlieka ir ko reikia išmokti. Kai kuri informacija man gali būti nauja. Per vieną susitikimą sprendimo dar gali nebūti. Jei klausimas bus neaiškus, galėsiu paprašyti paaiškinti jį kitaip. Susitikimo pabaigoje kartu aptarsime kitą žingsnį.“
Kitas žingsnis turi priklausyti ir mokiniui
Tėvų ir specialistų žinios svarbios planuojant pagalbą, tačiau siūloma kiekvieną susitikimą užbaigti mokiniui suprantamu susitarimu: ką jis nori išbandyti, kas padės ir kada aptarsime patirtį. Svajonė gali išlikti pokalbio kryptimi, o artimiausias tikslas – tapti konkrečiu veiksmu. Toks darbas leidžia rimtai vertinti ir mokinio norus, ir realius pasirinkto kelio reikalavimus.
Po kiekvieno susitikimo verta sau užduoti tris klausimus:
Ar žinau, kas mokinį traukia jo svajonėje?
Ar mokinys įgijo praktinės patirties, o ne vien dalyvavo pokalbyje?
Ar kitas žingsnis suformuluotas taip, kad jį suprastų pats mokinys?
Jei į bent vieną klausimą atsakymas neigiamas, nuo jo verta pradėti kitą susitikimą.
***
Šaltiniai
Gray, C., Faherty, C., Timmins, S., & Lanou, A. (2023). Social Stories 10.4 Criteria. https://carolgraysocialstories.com/wp-content/uploads/2023/11/2023-Social-Stories-10.4-Criteria-1.pdf
Jungtinės Tautos. (2006). Convention on the Rights of Persons with Disabilities, 27 straipsnis. https://www.un.org/esa/socdev/enable/rights/convtexte.htm
Mazzotti, V. L., Rowe, D. A., Kwiatek, S., Voggt, A., Chang, W.-H., Fowler, C. H., Poppen, M., Sinclair, J., & Test, D. W. (2021). Secondary transition predictors of postschool success: An update to the research base. Career Development and Transition for Exceptional Individuals, 44(1), 47–64. https://doi.org/10.1177/2165143420959793
