Drąsa, gera vaizdinė atmintis ir noras mokytis visą gyvenimą – tai savybės, anot pašnekovų, reikalingos gestų vertėjui. Jorūnė Kičė su gestų kalba pirmą kartą susidūrė tik pradėjusi studijuoti Vilniaus kolegijoje, o Manto Radavičiaus abu tėvai yra kurtieji, tad gestų kalba jam gimtoji, kaip ir lietuvių, nes su broliais ir seserimi bendravo garsine kalba.
Vaikinas juokiasi, kad iš pradžių sakydavęs, jog vertėju tikrai niekada nebus: „Tėtis dirbdavo turguje, taigi, vaikystėje dažnai važiuodavau drauge – reikėjo anksti keltis, vertėjauti ir padėti bendrauti su klientais. Kai maždaug 8 klasėje visi pradėjo galvoti apie profesijas ir kokių krypčių studijas rinktis, pasvėriau galimybes, įsivertinau, kad vertėjo darbas nėra monotoniškas – nuolat keičiasi aplinka, žmonės, ir tada pagalvojau, kad būtų įdomu nors pabandyti“, – pasakoja M. Radavičius.
Anot Manto, kuo sunkiau, tuo įdomiau – iššūkiai jį skatina judėti pirmyn, žengti už komforto zonos ribų. Būdamas 22 metų kaunietis išbandė Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidento kėdę. Be to, M. Radavičius yra vienintelis gestų kalbos vertėjas, įsikūnijantis į krepšinio trenerio vaidmenį.
„Prieš ketverius metus pradėjau dirbti su kurčiųjų krepšinio rinktinėmis – vyrų ir moterų. Dabar verčiu tik moterų komandai, nes vyrų komandoje yra neprigirdinčiųjų, taigi jie gali vieni kitiems padėti, o moterų rinktinėje vien kurčiosios. Didžioji dalis proceso vyksta treniruočių metu, kuomet treneris aiškina savo viziją įvairioms varžyboms ir tam reikia vertimo. O per varžybas žaidėjos žino, kad kai tik turi laisvą minutę, pvz, vyksta pražanga ar prieš išsimetant kamuolį, jos turi atsisukti į trenerį ir tada jis pasako, ką reikia, o aš išverčiu į gestų kalbą“, – dalijasi M. Radavičius ir prisipažįsta, kad pradžioje buvo nelengva, reikėjo laiko įsivažiuoti, bet džiugu, kad nenuleido rankų.
„Dabar turiu ir galimybę pakeliauti – Brazilija, Tenerifė ir kitos vietos. Man kelionėse įdomiausia pažinti kurčiųjų kultūrų skirtumus. Kartais žmonės galvoja, kad pasaulyje yra viena bendra gestų kalba – tarsi kurčiųjų esperanto, bet iš tiesų kiekviena šalis turi savo nacionalinę gestų kalbą, lygiai taip pat, kaip yra daug skirtingų garsinių kalbų. Juk kurtieji gyvena savo valstybėse, jie yra tokie pat visuomenės nariai, buriasi į bendrijas ir kuria savo šalies gestų kalbą“, – paaiškina vertėjas.
Neužtenka mokėti gestų kalbą
Anot pašnekovo, kiekvienam vertėjui svarbu turėti nors jau bazinį supratimą, apie ką eina kalba, pvz, žinoti krepšinio taisykles, ar per paskaitą dėstomą dalyką: „Kol neišmanai temos, tinkamai ir neišversi – toks vertimas bus banalus, paviršutiniškas. Juk mes verčiame ne pažodžiui – svarbiausia išversti mintį. Be to, kiekvienas žodis gestų kalboje atitikmenų turi ne vieną. Taigi, nepagavus minties, sunku suprantamai išversti. Gerai, jeigu pats studentas supranta dėstomo dalyko esmę, bet jeigu mes abu pirmą kartą susipažįstame su tema, kurčiajam gali būti sudėtinga suprasti pažodinį vertimą“.
Iš tiesų kiekviena gestų vertėjo diena tarsi staigmena – gali būti ir suplanuotų vertimų, ir spontaninių klientų užklausų, kai kurčiasis nueina į kokią nors vietą ir negali susikalbėti, tuomet kreipiasi į Lietuvių gestų kalbos vertimo centrą dėl nuotolinio vertimo. Centro direktorė Ramunė Leonavičienė pasakoja, kad lietuvių gestų vertėjų šiuo metu tikrai nepakanka ir visada laukiama, kad studijas baigę specialistai ateitų dirbti.
„Šiuo metu Lietuvių gestų kalbos vertimo centre dirba apie 115 gestų kalbos vertėjų visoje Lietuvoje. Didžiausias vertimo krūvis tenka sveikatos, švietimo srityse ir valstybinėse įstaigose. Vien šiemet vertimo paslaugų gavo 1900 asmenų, įvyko beveik 55 tūkst. vertimų, nors poreikis yra dar didesnis. Taip pat stebime tendenciją, kad gestų kalba vis populiarėja. Mūsų metodinis skyrius moko gestų kalbos pagrindų ne tik specialistus, bet ir visus norinčius žmones. Kai kurie mokosi tam, kad galėtų lengviau bendrauti su savo mažamečiais vaikais, kurie dar nemoka kalbėti. Taip pat dažnai mokosi tie, kurie savo aplinkoje turi kurčiųjų arba tokį poreikį sieja su savo darbu. Tačiau tikrai yra tokių, kurie mokosi gestų kalbos kaip egzotinės“, – sako Lietuvių gestų kalbos vertimo centro vadovė.
Kad žmonės tapo tolerantiškesni ir nesieja gestų kalbos vien su kurtumo negalia, o priima ją kaip dar vieną kalbą, sutinka ir Mantas. Jis pasakoja, kad vaikystėje būdavo tokių momentų, kai net su šeimos nariais negalėdavo bendrauti gestų kalba, nes bijodavo erzinimo, patyčių.
„Žinoma, kai aš buvau mažas, tokių atvejų pasitaikydavo pakankamai retai, bet prieš kokius 40 metų net kurčiųjų mokyklose nebuvo galima bendrauti gestų kalba, reikėdavo imituoti, kad kalba arba bandyti kalbėti balsu. Ir gatvėje nebuvo galima naudoti gestų kalbos“, – pasakoja 26-erių Mantas ir priduria, kad šiandien žmonės teigiamai priima gestų kalbą, net pamatę prieina, klausia ir domisi gestais. Tam įtakos turi ir gestų kalbos vertimai televizijoje, reklamose, filmuose – tokiu būdu ši kalba visuomenei tampa įprasta ne tik iš asmeninės patirties, bet ir įvairių medijų.
Kokių savybių reikia vertėjui?
M. Radavičiui labiau patinka versti iš gestų į garsinę lietuvių kalbą, o štai marijampolietei Jorūnei Kičei atvirkščiai – smagiau versti į gestų kalbą, ypač, kai tema sudėtinga, mat tada gestais perteikti mintį paprasčiau nei sklandžiai ir gražiai ištransliuoti į žodinį sakinį.
„Apskritai gestų kalbos vertėjams reikia ne tik žinių ir mokėti kalbą, bet ir turėti drąsos – kai kam vien stovėti ant scenos kelia baimę. O kai eini su kurčiuoju klientu, tu esi jo balsas, todėl reikia nebijoti išversti, ką jis sako, taip pat būna vertimų renginiuose ar šventėse, kai filmuoja, stebi daug žmonių. Verčiant į gestų kalbą be galo svarbu veido emocijos, kūno judesiai, o kai drąsos nėra, gali dingti ir ekspresija. Taip pat vertėjo darbe labai svarbus socializavimasis – tai darbas su žmonėmis, kurie būna įvairiausi ir su jais visais tenka bendrauti. Intravertams ar uždariems žmonėms, neturintiems iškalbos, gali būti sunku dirbti gestų vertėju“, – sako Jorūnė.
Mergina pasakoja, kad jos aplinkoje kurčiųjų nebuvo, o į gestų kalbos pasaulį atvedė internete rasta informacija: „Aš labai ilgai nesugalvojau, kur stoti. Pamenu, mano klasiokai jau beveik visi žinojo ir planavo ateitį, o aš vis dar svarsčiau. Kadangi gerai sekėsi kalbos, maniau, kad pasirinksiu humanitarinių mokslų kryptį. Pradėjau domėtis, žiūrėti internete, ką siūlo tam tikros mokymosi įstaigos ir mano dėmesį patraukė lietuvių gestų kalbos vertimas. Radau vienos iš buvusių studenčių blogą, jame ji pasakojo apie buvusias studijas, dėstytojus, paskaitas ir aš užsidegiau noru, atrodė, kad tai bus mano profesija“, – pasakoja J. Kičė.
Jorūnės kurse didžioji dalis studentų lygiai taip pat, kaip ji iš anksčiau nemokėjo gestų kalbos. Mergina juokiasi, kad paskaitos buvo įdomios: „Atėjus pirmą dieną, pamatėme, kad gestų kalbos dėstytojai yra kurtieji, taigi reikėjo greitai įsivažiuoti. Man labai padėjo, kad vasarą jau buvau savarankiškai išmokusi gestų kalbos abėcėlę. Bendrabutyje apsigyvenau vasaros pabaigoje, ten buvo studentas, jau baigęs pirmą kursą, taigi jis parodė ir gestų, papasakojo apie kurčiuosius, paskaitas ir kaip viskas vyks, – mokslų pradžią prisimena J. Kičė ir priduria, kad mokantis gestų kalbos, svarbu turėti gerą vaizdinę atmintį, – tai yra vizualinė kalba, ji skiriasi nuo žodinės. Neturėjome vadovėlių, mokėmės per stebėseną, buvo daug kūrybinių užduočių, reikėjo filmuotis, analizuoti įvairius vaizdo įrašus, gestus.“
Mergina turi išskirtinį talentą tarti žodžius nuo galo, kaip pati juokiasi, šis pomėgis galėjo prisidėti ir prie išlavintos vaizdinės atminties. „Kalbėti atbulomis aš specialiai nesimokiau, juokaudama sakau – gimiau atvirkščiai. Man nuo mažumės labai patikdavo mintyse atbulomis žodžius sakyti – tie žodžiai man tarsi ore kabo, matau raides, skiemenis. Aš vis prašydavau tėvų vardyti įvairius žodžius, o aš juos tardavau nuo galo“.
Gal ne atsitiktinumas, kad Jorūnė ir profesiją pasirinko išskirtinę, retą. Ji pasakoja, kad gestų kalbos vertėjo profesija labai įdomi, nors darbas ir nėra lengvas, nes tenka išmanyti įvairiausių sričių. „Prieš sudėtingesnį vertimą, aš asmeniškai pasidomiu tema, apie ką bus kalbama. Taip pat žavi, kad tai kitoniška profesija, leidžia patirti įdomių dalykų. Štai verčiau moteriai, kuri laukėsi – patiko visas procesas, nes keliavome drauge: verčiau ir kai ji sužinojo vaikelio lytį, paskui gimdymas, vaikelio augimas. Dabar matau jau vaikštantį ir kalbantį vaiką, kuris buvo pilve“, – šypsosi mergina ir priduria, kad vertėjos darbas tikrai nėra monotoniškas – kasdien sužinai vis kažką naujo.
Be to, kurčiųjų kultūra labai įdomi. Jorūnė pasakoja, kad bendraujant gestų kalba, būni atidesnis pašnekovui, nes turi stebėti, žiūrėti žmogui į akis, sutelkti dėmesį. „Dar pastebėjau, kad gestais galiu drąsiau papasakoti kažką slapto, ką garsiai gal bijočiau ištarti. Atrodo, kalbi iš vidaus“, – sako J. Kičė.
Ji išskiria ir dar vieną gestų kalbos privalumą – galimybę susikalbėti triukšme ar per didelį atstumą: „Studijų metais grįžtu į bendrabutį ir matau aukštai – gal ketvirtame aukšte, prie lango grupiokę. Ji gestų kalba klausia, kur yra kita mūsų grupiokė. Štai taip, be jokių telefonų, o tik matydamos viena kitą, galim lengvai susikalbėti.“
Paklausti, ko palinkėtų žmonėms, galvojantiems apie lietuvių gestų kalbos vertėjo darbą, sako, kad tai perspektyvi profesija, nes vertimų paklausa didėja, o vertėjų yra mažai. Tačiau šiam darbui reikia drąsos ir noro nuolat mokytis. Mat, kiek įdėsi, tiek ir gausi.
„Euroguidance“ ambasadorė Virginija Jaruševičiūtė
