Aivaras Pranarauskas – projekto „Euroguidance“ ambasadorius. Taip pat Aivaras yra lektorius, projektų vadovas ir tarptautinio lygio ekspertas, vienaip ar kitaip konsultuojantis žmones karjeros klausimais jau daugiau kaip dešimtį metų.
Pastarųjų metų patirtis – itin stipri. 2019 – 2022 metais Aivaras dirbo karjeros konsultantu Užimtumo tarnybos įgyvendintame projekte „Jaunimo socialinių kompetencijų didinimas“. Projekte buvo vedami mokymai 14 karjeros temų jaunimui iki 29 metų. Vėliau, Aivaras koordinavo tarptautinį projektą „Intercept“, kurio metu buvo kuriama motyvacinė metodika nedirbančiam ir nesimokančiam jaunimui iki 29 metų su tikslu paskatinti juos rinktis karjerą „žaliuose“ versluose. Buvo organizuojami mokymai ir stažuotės.
Nuo 2021-ųjų iki 2022-ųjų metų Aivaras dirbo ekspertu tarptautiniame projekte „Praca 60+“ su partneriais iš Lenkijos ir Vokietijos, kuriuo metu buvo pilotuojama indikatorių metodika vyresnio amžiaus žmonių įgūdžiams nustatyti ir pagal tai pritaikyti jiems darbo vietą. Na, o 2022-aisiais metais Aivaras taipogi dalyvavo tarptautinio projekto „Included Education“ renginiuose. Projekte buvo parengta metodika su jaunimu dirbantiems karjeros konsultantams.
Taip pat Aivarą galite sutikti reguliariai vedantį mokymus Kėdainių Šviesiosios gimnazijos „Sėkmės ir lyderystės mokykloje“.
Nusprendėme paklausti Aivaro kelių aktualių klausimų jo patirties ir kvalifikacijos temomis.
Jūs daugiau nei dešimtmetį konsultuojate žmones karjeros klausimais. Kaip jūsų kelias atvedė į šią sritį ir kas jus labiausiai motyvuoja šiame darbe?
Vedžiau mokymus įvairiomis savęs pažinimo temomis, o karjeros konsultavime savęs pažinimas yra viena iš pagrindinių temų. Tad buvo natūralu mano turimas žinias pritaikyti karjeros konsultavimui. Matau didelę prasmę, kai žmogus dirba ir realizuoja save. Dažnai žiūrime į profesijas, kurios gelbsti gyvybes ir atrodo didvyriškai, pavyzdžiui, gydytojus. Tačiau, mano nuomone, žmogus, padedantis kitam žmogui susirasti darbą, atlieka ne mažiau svarbų darbą. Ligoninėje pasveikęs žmogus ką daro pirmiausia? Grįžta į darbą. Visi gydytojai dirba tam, kad žmonės būtų sveiki, o tai tam tikra prasme daroma tam, jog jie vėl galėtų veikti, kurti, dirbti. Ligoninėje gydytojo pagalbos gali prireikti kelias savaites, o dirbame 40–50 metų – ir šį laikotarpį galime praleisti labai skirtingai. Tad karjeros konsultanto motyvacija kyla iš noro, kad žmogus tuos metus praleistų kuo produktyviau ir prasmingiau.
Esate dirbęs įvairiuose tarptautiniuose projektuose, skirtuose tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Kokie esminiai skirtumai ir iššūkiai dirbant su skirtingomis amžiaus grupėmis?
Vienas esminių skirtumų – turima kvalifikacija. Aukštos kvalifikacijos darbą dirbantis žmogus su amžiumi išlaiko savo karjerą stabilią. Net jei dėl amžiaus sumažėjus energijai ir sveikatai jam tenka nusileisti laipteliu žemiau į vidutinės kvalifikacijos darbą, tai nėra psichologiškai sunku. Tuo tarpu žemos kvalifikacijos darbe laiptelis žemyn reiškia darbo netekimą ir didelius socialinius iššūkius. Jaunimas dažnai to neįvertina – jie mano, kad jų jaunatvišką energiją galima skirti bet kokiam darbui. Jie susigundo paprastais ir lengvais sprendimais, renkasi žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbą, kuris tuo metu gali būti ganėtinai gerai apmokamas. Tačiau po kelerių metų jie gali būti lengvai pakeisti kitais darbuotojais. Tuo tarpu aukštos kvalifikacijos darbuotoją pakeisti kur kas sunkiau.
Pagrindinis iššūkis – lūkesčiai. Vyresnioji karta save pernelyg nuvertina, o jaunoji – pervertina. Todėl vyresniuosius reikia motyvuoti ir kelti jų savivertę, o jaunimui padėti kritiškai įsivertinti lūkesčius ir tapti labiau realistais.
Tarptautiniame projekte „Praca 60+“ buvo kuriama metodika vyresnio amžiaus žmonių įgūdžiams vertinti ir pritaikyti darbo vietą. Kokių įdomių ar netikėtų įžvalgų pavyko atrasti šiame projekte?
Didžiausia nauda buvo susipažinti su daugiau nei šimtu skirtingų indikatorių, kurie gali būti naudojami žmogaus gebėjimams įvertinti. Tai padeda žmogui geriau pažinti save, o darbdaviui – tiksliau įvertinti, kokių įgūdžių reikia darbo vietoje ir pagal tai pasirinkti tinkamą darbuotoją.
Pateiksiu keletą pavyzdžių: norint įdarbinti vyresnio amžiaus žmogų kepyklėlėje, galima įvertinti jo vizualinį pastabumą, uoslę, gebėjimą atlikti kelis darbus vienu metu, mobilumą (t. y. ar žmogus gali dažnai pritūpti ir pasilenkti), kiek valandų per dieną jis gali dirbti stovėdamas, gebėjimą naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir t. t. Paprastai visi šie dalykai nepatenka į darbo skelbimo aprašymą, tačiau yra labai svarbūs. Jei jie tinkamai neįvertinami ir pritrūksta vieno ar kito įgūdžio, gali tekti ilgai ieškoti tinkamo kandidato arba atleisti nepasiteisinusį darbuotoją vien dėl to, jog apie kažką nebuvo pagalvota. Metodika leidžia atlikti išsamų tiek būsimo darbuotojo, tiek darbo vietai reikalingų įgūdžių auditą, kad įdarbinimas būtų sėkmingas ir tvarus.
Jūs dalyvavote projekte „Intercept“, kuriame buvo kuriama motyvacinė metodika jaunimui dirbti „žaliuosiuose“ versluose. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad daugiau jaunų žmonių rinktųsi tvarią karjerą?
Darbas „žaliojoje“ ekonomikoje yra vertybinis pasirinkimas. Jei jaunuolis atrado ir suprato, kad „žalumas“ ir tvarumas jam yra vertybė, tuomet jo labai motyvuoti nereikia. Tad iššūkis – pažinti savo vertybes, juolab kad jaunam žmogui dažnai vertybės yra materialinės. Jiems svarbu susikurti buitį, nuo kurios galėtų atsispirti į šeimos kūrimą ir vaikų auginimą. Pagrindine vertybe tampa pinigai, noras gauti kuo didesnį atlyginimą – ir tai yra visiškai normalu.
Tačiau yra jaunų žmonių, kuriems pinigai nėra pagrindinis motyvas – jie ieško prasmės. Jiems verta pagalvoti, ar tos prasmės jie negalėtų atrasti dirbdami „žalią“ darbą. Svarbu paminėti, kad nereikia rinktis tarp dviejų kraštutinumų – „žalias“ darbas gali būti ne tik prasmingas, bet ir gerai apmokamas.
Kėdainių Šviesiosios gimnazijos „Sėkmės ir lyderystės mokykloje“ nuolat vedate mokymus. Kokias pagrindines pamokas išsineša jaunimas iš šių mokymų?
Semestrai apima įvairias temas – nuo efektyvaus mokymosi iki verslumo. Tai įdomios pamokos, kurias vesti atvyksta geriausi savo srities specialistai. Nežinau kitos mokyklos Lietuvoje, kurioje mokiniai turėtų galimybę išmokti tiek daug skirtingų ir naudingų dalykų, kurių nėra nei formaliame švietime, nei būreliuose. Joks būrelis negali pasiūlyti daugiau nei 20 skirtingų mokytojų – ir būtent tai, ko gero, labiausiai įsimena mokiniams. Jie sutinka įkvepiančias asmenybes. Galime pamiršti pamokos temą, tačiau visada prisiminsime žmogų, kurį sutikome.
Mokymuose „Įgūdžių dirbtuvės“ dalyviai vertina savo įgūdžius ir analizuoja karjeros kryptis. Koks yra dažniausias atradimas, kurį padaro dalyviai apie save?
Šios dirbtuvės moko pažvelgti į savo karjeros galimus pasirinkimus ne per anksčiau dirbtus darbus ar turimą išsilavinimą, bet per turimus įgūdžius, kurie gali būti labai įvairūs. Tai gerokai praplečia galimybes ir leidžia atrasti karjeros kryptį, apie kurią net nebūtume pagalvoję.
Taip pat dalyviai sužino, kad yra ir „saugus kelias“ – jei nėra poreikio drastiškai keisti karjeros krypties, galima rinktis giminingas profesijas. Tokiu atveju reikėtų išmokti kažką naujo, tačiau kartu būtų galima pritaikyti ir jau turimus įgūdžius.
Kokios praktinės priemonės ar metodai šiuose mokymuose geriausiai padeda žmonėms suprasti savo stipriąsias puses ir trūkumus?
Dalyviai gauna užduotį priskirti įgūdžius tam tikroms profesijoms, o vėliau mokosi atpažinti universalius įgūdžius, kuriuos galima lengvai perkelti į kitą profesiją.
Viena iš įsimintiniausių ir naudingiausių dirbtuvių dalių – grįžtamasis ryšys. Kai kitas žmogus vertina dalyvio įgūdžius, jis gali pastebėti stiprybes ir trūkumus, kurių pats žmogus galbūt nepastebėtų.
Kokie stereotipai ar klaidingi įsitikinimai dažniausiai pasitaiko, kai žmonės kalba apie „žaliąsias“ profesijas?
Dažniausias stereotipas – kad „žaliosios“ profesijos yra susijusios tik su atsinaujinančia energetika: vėjo jėgainių parkais, saulės panelių montavimu, elektromobilių infrastruktūros kūrimu ir pan. Tačiau „žaliosioms“ profesijoms galima priskirti ir ūkininką, kuris naudoja tvarius žemės dirbimo būdus, buitinės elektronikos meistrą ar vintažinių daiktų prekeivį. Daugelis mums gerai pažįstamų profesijų iš tiesų yra „žalios“, tačiau dažnai to nesuvokiame, nes niekada nevertinome jų per tvarumo prizmę.
Kaip šie mokymai padeda žmonėms suprasti savo vaidmenį tvarumo srityje ir priimti atsakingus karjeros sprendimus?
Kalbėjimas apie tvarumą karjeroje labiausiai paveikia tuos, kurie savo viduje jau turi tvarumo vertybę, tačiau niekada nesvarstė, kad ji gali būti pagrindas karjeros sprendimams. Tokie žmonės dažnai stengiasi būti tvarūs savo kasdienėje veikloje – renkasi netaršų transportą, rūšiuoja šiukšles, tausoja kitus resursus, siekdami gyventi pagal savo vertybes.
Tačiau jei jie šį vertybinį supratimą realizuotų ir profesinėje veikloje, tai suteiktų jiems dar daugiau energijos kasdien, nes mes visuomet turime motyvacijos tam, kas mums yra vertinga ir prasminga. Tad šie mokymai kai kuriems žmonėms tampa tikru „pabudimu“ – jie suvokia, kad nereikia savo vertybių dalinti į dvi dalis: vienų laikytis darbe, kitų – po darbo. Tvariu galima būti visada.
Jei galėtumėte duoti vieną svarbiausią patarimą žmogui, kuris šiuo metu ieško savo profesinio kelio, koks jis būtų?
Rekomenduočiau naudoti dirbtinio intelekto įrankius formuluojant užklausas, kad AI įvertintų jūsų įgūdžius pagal ESCO klasifikatorių ir taip pat nustatytų, kokių įgūdžių reikia jūsų norimam darbui.
Pamažu atsiras vis daugiau AI įrankių, veikiančių tokiu principu. Tačiau jau ir dabar galima pasidaryti įdomią asmeninę karjeros konsultaciją, pasitelkiant dirbtinį intelektą.
