Vienu ryškiausių jaunosios kartos menininku vadinamas Andriaus Zakarauskas tapytoju tapti pasiryžo būdamas dar septintokas. Ryžtą tapyti sau ir kitiems jis įrodė didžiulėmis pastangomis, be perstojo gilindamas žinias, viską spėdamas ir sugebėdamas. Šiandien turime galimybę žvilgtelėti į šio menininko kasdienybę ir nerti dar giliau, už kasdienybės ribų, ten kur susitinka idėja, prasmė ir klausimai sau bei žiūrovui.
Ar gali papasakoti, kaip atrodo tavo darbo dienos? Daugeliui, ko gero, būtų įdomu žvilgtelėti į tapytojo dienotvarkę.
Studija-namai, namai-studija – taip paskutiniu metu sakau. Nuo studijos iki namų man kokios 5 minutės kelio. Dažnai su žmona susitinkame pietauti. Arba išeiname pasivaikščioti. Taip pat dėstau Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultete tapybą, trečio ir ketvirto kurso studentams. Būna, pusdieniui nulekiu į Kauną. Grįžtu. Tada, jei esu pradėjęs kažkokį labai svarbų darbą – paveikslą ar kitą sumanymą – stengiuosi dar keletui valandų ateiti čia, į studiją, padirbėti. Tad daugiausiai tapau ir dėstau. Bet aš mėgstu iššūkius, „pasirašau“ ir kitokioms veikloms, įvairioms keistenybėms. Pavyzdžiui, neseniai MO muziejuje dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, pasakojau apie savo paveikslą.
Panašu, kad tapai kone kasdien?
Iš principo, taip. Realiai kiekvieną dieną aš einu į studiją kažkiek laiko praleisti. Labai gera čia savaitgalį ateiti. Aplinkui ramu… Man labai patinka, kai aplinkui ramu… Aš tada galiu savo diskoteką pasileisti ir trypti aplink tą paveikslą.
Ar esi patenkintas tuo, kaip papildomos veiklos integruojasi į tavo kasdienybę, kūrybinį gyvenimą?
Dėstyti man labai įdomu. Kartais studentai padaro tai, ko pats nesiryžtu padaryti. Kita papildoma veikla, renginiai, kūrybinės dirbtuvės man irgi įdomu. Svarbu, kad galiu dalintis, bendrauti. O pasidalinti man labai faina. Be to, taip vyksta mano kūrybos sklaida. Aš nemanau, kad šios veiklos atsieja mane nuo kūrybos. Atvirkščiai. Kartais besidalindamas savo išvadomis ir pastebėjimais, kažkokias problemas besiaiškindamas su studentais, daug ką suprantu ir apie save.
Ar jautiesi teisingai pasirinkęs tapytojo kelią? Ar ką nors keistum, jei turėtum antrą šansą?
Šiandien aš nematau, kaip kitaip galėjo būti. Aš visada labai to norėjau. Kiek save prisimenu, būdamas septintoje-aštuntoje klasėje supratau, kad būtent tapyba man labai įdomi. Tada ir pasiryžau tapti tapytoju. Labai norėjau būti menininkas, tai man atrodė laisvės profesija tokia. Šnekėjau su tėvais apie savo pasirinkimą, bet jie nelabai džiaugėsi. Aš savo ryžtą bandžiau įrodyti pastangomis – kad man tai žiauriai įdomu. Be perstojo gilinau savo žinias, sugebėjimus. Bandžiau viską spėti ir sugebėti. Bandžiau įrodyti turbūt ir sau, ir tėvams kad man to reikia ir kad man tai yra labai įdomu. Pavyko.
O kaip vyksta kūrybinis procesas? Ar tapai iš anksto apgalvojęs temą, ar spontaniškai?
Apgalvotai. Pirma ateina sumanymas – idėja ar emocija. Arba tai gali būti kažkokie formalūs dalykai, dėmių išdėstymas. Tada bandau ieškoti, kaip tą sumanymą vizualizuoti. Klausiu savęs – apie ką tai galėtų šnekėti? Tada bandau apgalvoti strategiją: nuo kokių sluoksnių pradėti, su kokiais dažais tapyti ir panašiai. Mąstau, koks turėtų būti formatas – didelis, mažas. Tada bandau paišytis. Pasipaišinėju galbūt schematiškai, kartais net telefone kažką nusipaišau. Būna paprastos programėlės tam skirtos. Ir taip po truputį dėlioju. Kai nusprendžiu, ką tapysiu, imuosi dažo.
O ką tu pasakoji savo tapyba?
Pagrindinis siužetas yra pati tapyba, potėpis, dėmė. Taip pat, gali būti įvairios metaforos, galbūt apie jausmus, emocijas. Man šiandien įdomus pyktis, agresija. Per tai aš šneku apie meilę, apie žmogų, aistrą. Taip pat kalbu apie santykį tarp paveikslo ir menininko, tada santykį tarp menininko, paveikslo ir žiūrovo, nes visada yra trys. Svarbi ir šiandieninė socialinė situacija. Bet čia, vėlgi, viskas sueina į metaforų paiešką.
Biblijinės scenos man labai artimos. Bet tada neabejotinai turiu liesti ir meno istoriją.
Aš kuriu ne kažkokį atspindį realybės, bet kitą realybę. Tai lengviau ir paprasčiau apsakyti sapnu. Aš sakau, kad tie personažai, panašūs į mane, esu visai ne aš, tai yra tiesiog dažai. Taip yra suabstraktinama viskas, kas atvaizduota paveiksle.
Visada labai svarbu, kokius klausimus žiūrovui kels kūrinys – ar su juo šnekės, ar nešnekės. Daug yra klausimų, kuriuos aš sau užduodu. Ir tuo vaizdu, kurį kuriu, aš prašau, kad žiūrovai šiuos klausimus užduotų ir sau. Klausinėtų. Nes aš kuriu ne tik sau, bet ir žiūrovui.
Kodėl pasirinkai būtent tapybą, o ne kitą meno formą?
Man visa meninė raiška labai įdomu. O kodėl tapyba? Man turbūt patiko terliotis su dažais ir spręsti plokštumoje įvairius klausimus. Ta laisvė ir kažkoks judėjimas! Ir žaidimas toks. Gal taip negalėčiau aiškiai atsakyti, kodėl tapyba, o ne skulptūra. Skulptūra irgi labai įdomu, kaip forma. Pati tapyba yra labiau kaip priemonė pasakojimui arba idėjų tvirtinimui. Ji reiškiasi kaip pagrindinė mano kūrybos forma. Man labai patiko ir dainuoti. Lankiau chorą ir sakralinės muzikos mokyklą Kaune. Eidavome giedoti į bažnyčią savaitgaliais.
Kaip manai, kiek tapytojo profesiniame kelyje lemia talentas, kiek įgūdžiai ar žinojimas, ką nori pasakyti?
Talentas svarbu. Bet aš sakau, kad visi yra labai talentingi žmonės, gali būti bet kuo, padaryti bet ką. Į mėnulį nuskristi. Visus mes talentus turime. Visi esame apdovanoti. Bet svarbiausia yra vystytį tą talentą. Bet kurį, nesvarbu. Kiti sako – čia Dievo dovana. Aišku, Dievo dovana. Bet jei negilinsime žinių, kažkokių savo gebėjimų, nieko nebus. Įgūdžiai ir įdirbis yra labai svarbu.
Per kiek laiko gimsta kūrinys?
Kartais greičiau, kartais lėčiau. Vieną dariau visą vasarą. Vis prieidavau, tepdavau tepdavau. Galiausiai supratau, kad jis man nepatinka. Nenoriu aš jo laikyti tokio, koks jis yra. Po laiko supratau, kad verta paeksperimentuoti, paimti jį ir sukarpyti, perdaryti iš naujo. Savaitėlę karpiau ir klijavau ant medinės plokštelės. Irgi išėjo kaip paveikslas. Kartais prie to paveikslo sėdi ir galvoji, geriau-blogiau, ar taip padaryti, ar anaip. Tada arba bandau arba nebandau. Būna, nusifotografuoju. Einu ir žiūriu į tą nuotrauką, mąstau, kaip čia geriau padaryti.
Ar prieš imdamasis darbo apsvarstai, ką geriau pirktų klientai?
Aš labai norėčiau, kad visi mano kūriniai turėtų žiūrovą. Tačiau pirmiausiai aš galvoju apie kažkokią idėją, kas yra svarbu, apie ką aš norėčiau šnekėti. Klausiu, kaip tai išsakyti? Kokiu būdu? Tas pardavimo klausimas yra svarbus, bet jis nėra tikslas, stengiuosi pardavimu neužsiimti. Iš šiaip – siekiu turėti gerą laiką ir smagintis. Kartais aš turbūt labiau galvoju apie savo jausmus, o ne apie tai, kas bus po to.
Vis tik, esi vienas matomiausių lietuviškos meno scenos veidų, vienas iš tų Lietuvos tapytojų, kurių darbus perka aktyviai. Tuo gali pasigirti ne kiekvienas menininkas. Kaip pirkėjas suranda tavo paveikslus?
Tik per sklaidą. Per parodas. Per dalyvavimą renginiuose. Aš turiu galeriją, su kuria dirbu, ji mane atstovauja – kviečia žmones, kad pasižiūrėtų, rengia parodas, darbus veža į meno muges.
Ar tapytojui verta turėti kitą pragyvenimo šaltinį, ar įmanoma išgyventi iš savo kūrybos?
Sudėtinga, bet tikrai yra dailininkų, menininkų kurie užsiima tik kūrybine veikla. Man irgi visokiausių laikų buvo. Visokiausių darbų esu dirbęs – ir leidinių maketuotoju, ir antstolio laiškus esu nešiojęs įvairiems žmonėms, visą laiką būdamas labai nepatogioje situacijoje. Esu ir statybose dirbęs vieną dieną Ispanijoje. O prieš kelis metus pakvietė dirbti į Dailės akademiją. Aš to visai norėjau.
O ką patartum žmonėms, kurie renkasi profesiją – kaip jiems atrasti savo kelią?
Reikia pridaryti daug nesąmonių ir nebijot jų daryti. Reikia.
Turbūt verta daryti labai daug dalykų labai. Ir … man atrodo stengtis pajausti, ką veikiant labiausiai dega širdis, kur aistrą jauti. Man pasirodė, kad tapyba yra labai įdomu, asocijavosi su laisvės pojūčiu. Man atrodo, labiausiai reikia pasitelkti vidinius pojūčius, galvoti kur aš geriausiai jaučiuosi? Ir turbūt verta pasitelkti ir kitus supančius žmones, su jais bendrauti. Nebūti uždaram. Būti atviram viskam. Klausti, domėtis. Smalsumas yra aistra.
Kartais pats bekurdamas pradedu strigti, galvoju, o ką aš ne taip darau? Gal kažkur klystu, jeigu stringu. Turbūt ir su profesijos pasirinkimu panašiai. Ir bet kuriuo kitu pasirinkimu. Jeigu tai neteikia džiaugsmo, viskas stringa, tai galbūt eini ne ten. Aišku, būna, kad strigimas yra ir natūrali proceso dalis, svarbu būti dėmesingu sau. Bet, iš esmės, reikia pirmiausia pabandyti. Jeigu degi aistra – tai pirmyn.
O kaip tapai tapytoju? Kur mokeisi, studijavai, kaip atėjai ten, kur esi dabar?
Matydama, kad man įdomu piešti, mama mane nuvedė į Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Taip viskas ir prasidėjo. Ten sutikau savų žmonių. Tuos laikus man labai gera prisiminti. Taip pat mokiausi Aušros gimnazijoje, kur buvo sustiprinta dailė. Tuo mečiu metu lankiau ir Sakralinės muzikos mokyklą. Man muzika visada buvo svarbu. Vėliau mokytojų paragintas įstojau į Vilniaus dailės akademiją, baigiau bakalauro, o vėliau ir magistro studijas. Mano mokytojai baigė šią akademiją todėl ir man pasirodė, kad būtų tikslinga eiti ten, kur mano mokytojai mokėsi. Įstojau. Galva tuo metu neištraukė važiuoti mokytis į užsienį. Labai komplikuotas dar tuo metu tas važiavimas buvo. Dabar gan paprasta. Bet labai norėjau sudalyvauti „Erasmus+“ programoje. Ir pavyko – išvažiavau į Ispaniją. Galvojau – tokia galimybė! Visada sakau, kad tikrai verta važiuoti ir pabandyti, tikrai viskas labai paprasta. Tai puikus šansas pamatyti kitus kolegas. Plečiasi pažinčių ratas, plečiasi suvokimo ratas. Man tai buvo stebuklas.
Ar stodamas į VDA jauteisi užtikrintas?
Labai intensyviai ruošiausi. Galvojau, kad neįstosiu. Dėl to dar papildomai stojau į Pedagoginį (dabar – VDU Švietimo akademija), dailės mokytojus. Įstojau ir ten ir ten. Pasirinkau VDA. Keturias dienas vyko stojamieji – nuo ryto iki vakaro. Aš įstojau antru numeriu. Galvojau, visai neblogai.
Ar įmanoma nestudijavus menų imti ir šokti į tapytojo vėžes, pačiam tapti tapytoju?
Įmanoma, aišku, labai paprasta. Imi ir ieškai to savo būvio. Tik bus sunkiau ir gali išsitempti laike.
Ką akademija duoda – tai bendruomenę, tavo draugus, naujus žmones. Bendruomenė turi bendrą tikslą. Taip daug paprasčiau gilinti žinias. Dirbi kartu, būni kartu. Ne kartą esu girdėjęs garsius menininkus sakant, kad studijų draugai duoda net daugiau nei dėstytojai. Kartu galima padaryti daugiau. Visi suinteresuoti. Bendruomenėje galima pagalbos greičiau gauti. Gali duoti ir gauti. Ir pasiimti. Ir žinios visos čia, šalia, nesudėtinga ieškoti. Būdamas vienas galvotum, nuo kurio man pradėti.
Pavyzdžiui, dabar, pas mane trečiame kurse mokosi dvi vyresnės moterys. Jos lankė privačias pamokas, joms pasidarė įdomu. Norėjo gilinti žinias ir atėjo mokytis i aukštąją mokyklą. Tad toks tas kelias – pirma pabandai pats, tada kreipiesi ten, kur gali gauti daugiau.
Sako – akademijoje prarasi unikalumą, įgausi daug įtakų. Nežinau. Gal ir tiesa. Bet gal ir netiesa. Bet gilinti žinias taigi labai įdomu.
Tekstas ir nuotrauka: Rasa Ungurė
