„Euroguidance“ ambasadorius gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis surengė nuotolinį susitikimą su karjeros specialistais.
Susitikimo metu Dainius atsakė į karjeros specialistų užduotus klausimus, o čia pateikiame klausimų ir atsakymų santrauką raštu.
Kas, vertinant per psichologinę prizmę, rodo, kad žmogus vis tik neteisingai pasirinko profesiją (kaltės jausmas, galbūt aplanko egzistencinė beprasmybė ir pan.)?
Dažnai dėl profesijos pasirinkimo reikėtų žiūrėti per kelias prizmes. Viena tai kaip jaučiuosi pačiame darbe (profesija, specializacija), o kita, kokie yra aplinkos veiksniai. Pradžioje rekomenduočiau pasiklausti savęs kaip jaučiuosi toje aplinkoje, kurioje dirbu? Kaip sutariu su vadovu? Kaip sutariu su kolektyvu? Ar moku / išmanau konkrečią veiklą, kurioje šiuo metu esu? Jei į paskutinius 4 klausimus atsakėte teigiamai, tada galima pereiti prie klausimo apie pačią profesiją. Nes kartais mums sunkumų kelia ne pati profesija, tačiau aplinka, kurioje dirbame, nesusikalbėjimas su vadovu, neradimas vietos kolektyve ar dar nemokėjimas tiesioginių pareigų ir darbų. Jei šioje srityje viskas gerai, tada galima jau pradėti klausti ar tikrai šis darbas yra man. Ar aš noriu čia dirbti? Ar tobulėju? Tobulėjimas irgi yra svarbi dalis. Jei netobulėju, tai dingsta motyvacija dirbti. Ar galiu kažką šioje vietoje pakeisti? Jei tai įmanoma, tada verta keisti. Gal daugiau atsakomybių prisiimti, gal keisti poziciją toje pačioje darbovietėje, o gal pagalvoti apie darbovietės pakeitimą.
Ką daryti, jei auditorija nepriima karjeros konsultanto patarimų, pagalbos?
Visų pirma, tai nenusiminti. Giliai įkvėpti ir prisiminti, kad žmonės turi įvairių nuomonių. Ir tai gali būti tik nuomonė. Sprendimas susideda iš dviejų kelių. Vienas yra emocinis, o kitas protinis/išmąstytas. Svarbūs abu, tik vieniems vienas svarbiau, kitiems kitas. Emociniam kelyje reikia suprasti kokius jausmus kelia toks žinojimas arba auditorijos pasakymas. Pasikalbėti su artimuoju ar draugu, paprašyti jo tiesiog išklausyti, bet kol kas nesiūlyti jokių patarimų. Geriau tegu palaiko ir paguodžia. Kai praeina susijaudinimas ir išsiventiliuojama, iškraunamos emocijos, tada galima pereiti prie protinio kelio. Čia jau yra visų faktų susirinkimas. Ar tik viena auditorija taip sakė? Ar tai jau kartojasi kelis kartus? Kokios to galėtų būti priežastys? Ar tai susiję su pačiu karjeros konsultantu kaip asmenybe, jo įtaigumu, viešojo kalbėjimo sugebėjimais ir pasitikėjimu savimi, ar su pateikiama informacija? Kai tai išsiaiškinama, tada galima ir toliau nagrinėti bei spręsti atitinkamai tuos dalykus, kurie tuo metu yra problematiški.
Kitas dalykas, kuris irgi gali būti, kad auditorija nepriima, nes ji pati yra problematiška (kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti). Padūkę paaugliai, kurie nori pasirodyti svarbesni, pažeminti (nebūtinai piktuoju, bet pasirodant kokie ereliai jie yra). Tokiu atveju reikia prisiminti, kad tiems, kurie tyčiojasi patinka dėmesys ir jei jie pamatys, kad konsultantas kažkaip reaguoja, tada jie tokį elgesį suintensyvins. Jei toks elgesys yra piktybiškas ir kenkia darbui, tada paprašyti išeiti, bet čia jau tokia kraštutinė priemonė. Iki to dar galima pasinaudoti tokiu „žaidimu“, kai tiesiog paprašoma tokį jaunuolį atsistoti ir pasidalinti tuo ką jis išmano apie temą. Kartais tai padeda nuraminti išsišokėlius.
Kaip pačiam karjeros konsultantui neprarasti motyvacijos susidūrus su visa puokšte nesėkmių?
Pirmiausia, tai turėti palaikymo sistemą. Tai artimi žmonės, draugai su kuriais jis galėtų pasidalinti savo jausmais, išsikalbėti. Tie žmonės turėtų ne patarinėti, o išklausyti ir atliepti. Pabūti kartu ir palaikyti, kai yra sunku. Dažnai, tokia pagalba jau yra daug ir padeda išlįsti iš neigiamų minčių liūno. Po to, kai praeina sunkiausi jausmai, galima atsisėsti ir pagalvoti ką daryti toliau, kokio plano imtis, kad tos nesėkmės mažiau kartotųsi.
Kitas dalykas priminti tokį posakį ar mantrą „Ir tai praeis“ – tai kažkurio budistų išminčiaus žodžiai, kurie puikiai atspindi mūsų gyvenimą. Praeina nesėkmės, praeina ir sėkmės.
Būna, kad ir kaip stengčiausi, jaunuolis nepriima mano pagalvos. Tačiau tam tikri ženklai rodo, kad karjeros specialisto konsultacija jam ypatingai reikalinga. Kaip elgtis?
Viskas priklauso nuo amžiaus. Jei jaunuoliai daugiau nei 16 m., tai turėtume su juo elgtis, jau kaip su suaugusiu. Gerbti jo nuomonę ir duoti žinoti, kad visada būsite šalia, kai jam reikės pagalbos.
Kartais padeda ir kitoks priėjimas, kai bandome atrasti kažkokių bendrų veiklų / pomėgių. Dalį konsultacijos skiriame tam, o užmezgę kontaktą jau galime bandyti atrasti kaip padėti jam pasirinkti artimiausią kelią.
Svarbu suprasti, kad konsultantas daro gerą ir naudingą darbą ir dažniau sau priminti tai. Konsultantui nederėtų prisiimti atsakomybės už jaunuolio pasirinkimus, nes kartais ir po labai geros konsultacijos, jaunuolis pasirinks visai kitaip, o kitais kartais, atrodo jaunuolis nieko neklausė, bet kai reikėjo rinktis, jis prisiminė jam išsakytą informaciją ir į ją atsižvelgė. Tad, ne viskas yra konsultanto rankose.
Kaip bendrauti su vaikais iš sudėtingų šeimų?
Tikrai nelengvas klausimas. Vaikai iš sudėtingų šeimų yra dažnai patyrę psichologinio ar fizinio smurto, o tai sukuria nepasitikėjimo kitais schemą. Ir jei tai yra vienas iš pirmų kontaktų, o galbūt vienintelis, tokiu atveju nereikia tikėtis puikaus rezultato. Pagrindinis tikslas užmegzti kontaktą ir bet kokiu būdu parodyti, kad su Jumis saugu. Jei vaikai / paaugliai atsikalbinėja, įžeidinėja, nereaguoti taip pat atgal. Kartais trūksta kantrybė, nes atrodo, kad jie specialiai blogai elgiasi ir nenori pagalbos. Bet taip yra todėl, kad jie nežino, jog gali gauti pagalbos. Jie dažnai savo pasaulį mato, tik kai nesaugų arba kažkokių mainų, tad atėjęs žmogus, kuris nori padėti jam, atrodo įtartinai.
Jei vaikai įžeidinėja ar kitaip nepadoriai elgiasi, ramiai jam pasakyti, kad toks elgesys Jums nepatinka. Kad Jūs norite jam padėti ir toks elgesys Jus žeidžia. Visa tai turi būti sakoma ramiai. O tam ramumui išlaikyti reikia treniruotis. Nes tai gana sunku padaryti, jei tik kartais susiduriame su šiais vaikais. Padėti gali įsivaizdavimas to vaiko, kaip mažo ir pažeidžiamo, tokio, kuris taip bijo ir jaučiasi pažeidžiamas, kad pirmas įkąs, kol jam neįkando. Taip žiūrint į jį, atsiranda atjauta ir šiluma, tada lengviau nereaguoti asmeniškai į išsakomus užgauliojimus ar tylą, ar nenorą bendradarbiauti.
Pasitaiko atvejų, kad konsultanto akimis žmogus atrodo teisingai pasirinkęs profesiją, tačiau vis tiek jaučiasi nepatenkintas savo profesiniu keliu. Kaip atpažinti, kad šį nepasitenkinimą lemia psichologinės priežastys? Kaip padėti žmogui pastebėti šias priežastis?
Pirmiausia, klausti kas žmogui nepatinka jo dabartinėje profesijoje. Ko jis tikėjosi iš jos ir ko negavo? Gal jis turėjo kažkokių lūkesčių ir jam nepavyko jų išpildyti, nors ir profesija yra jam tinkama? Gal jis patiria sunkumų darbe dėl komandos, vadovo ar tobulėjimo trūkumo? Užduodant klausimus galima atrasti, kad kartais žmonės patys nesupranta kodėl jiems sunku ir tada pasirenka lengviausią kelią.
Psichologinius sunkumus galima pastebėti pagal tai kaip kalba žmogus (kokius žodžius naudoja). Jei kalboje vyrauja negatyvus požiūris į darbą ir į gyvenimą. Kalbant atrodo, kad niekas nedžiugina, daugiau šansų, kad tai psichologiniai sunkumai.
Galima paklausti ir kaip buvo ankstesniuose darbuose, ar nesikartoja situacija? Jei buvo panašumų, tai kokiose vietose tai kartojasi, ties kokiom užduotims ar sunkumais? Tai irgi gali padėti suprasti ar netinka profesija, ar žmogus turi psichologinių sunkumų. Pasikartojančios situacijos į kurias patenka žmonės gali išduoti, jog tai yra dėl psichologinių sunkumų.
Kaip žmogui suprasti, kad jo profesinis pasirinkimas teisingas? Mat kiekviename darbe pasitaiko sunkumų. Kaip atskirti sunkumus, su kuriais verta tvarkytis, nuo tikrų ženklų, kurie rodo, kad profesinis kelias vis tik ne tas?
Tikriausiai nėra lengva atsakyti ar tikrai tas profesinis kelias yra teisingas ar ne, nes tam, kad suprasti ar patinka darbas/veikla ar ne, reikia ją labai gerai mokėti. Kai žmogus jau gerai moka ją daryti, tada jis gali aiškiau pasakyti, patinka jam ar ne. Kitu atveju, tai gali būti tiesiog sunkumai, kuriuos įveikus pasidarys geriau.
Galima klausti apie kolektyvą ir vadovą, klientus ir patiriamą stresą darbe. Kartais žmogus gali būti teisingame profesiniame kelyje, tačiau susidurti su problemomis, kurių pats negali išspręsti ir gali kilti mintis, kad ta profesija ne jam, nors pakeitus darbo vietą daug kas pasitaiso.
Kokios dažniausiai pasitaikančios psichologinės priežastys trukdo žmogui realizuoti save karjeroje?
Nepasitikėjimas savimi ir savivertės trūkumas. Jei pasitikėjimą savimi galima gana lengvai susigrąžinti, tai savivertę padidinti sunkiau. Pasitikėjimas savimi, tai iš esmės mokėjimas daryti kažkokį darbą. Žmogus jį išmoksta gerai ir gali pasitikėti savimi toje veikloje. Savivertės auginimas yra ilgesnis procesas ir trunka ilgiau. Vienas iš padedančių dalykų, tai ieškojimas dalykų, kuriuos darau gerai dienoje. Kasdien pasižymėti kas su manimi vyksta, ką padariau ir pasidžiaugti pagirti, net už mažus dalykus. Savivertės trūkumas byloja, kad žmogus nesijaučia vertas. Tad šioje vietoje su darbais bus taip, kad nesijaus vertas geresnės pozicijos, aukštesnio atlyginimo.
Kaip padėti jaunuoliui atskirti įteigtus (visuomenės, tėvų) norus nuo savų?
O čia reikia pradėti nuo klausimo kaip susiformuoja norai ir kas tada yra savi norai. Labai geras klausimas, nes būnant paaugliu nežinai kas bus ateityje ir kaip rinktis, ar tai kas patinka labai, ar tai kas patinka mažiau, bet gal bus gerai apmokama. Ar rinktis tai ko širdis geidžia ir tada jei nesiseka bandyti ir bandyti. Labai sunkus dalykas pasirinkti ir suprasti, kad tai yra tikslus noras, o ne ko nors kito įtaka.
Karjeros specialistas konsultuodamas jaunuolį ir užduodamas klausimus apie pasirinkimus gali stebėti kūno kalbą. Kaip pasikeičia laikysena kalbant apie vieną ar kitą dalyką, kaip keičiasi balso tonas, akių žibėjimas ir pati energija su kuria kalbama. Dažniausiai apie įdomius ir jam prasmingus dalykus, jaunuolis kalbės su didesniu energijos kiekiu ir pozityviau.
Kaip elgtis, kai jaunuolis akligatvyje ir akivaizdžiai jaučia stresą? Svarsto keletą visiškai skirtingų profesijų. Arba visiškai nežino, ką rinktis?
Pirma tai nusiimti atsakomybę nuo savęs, kad jis turi čia ir dabar atrasti tai kas jam patinka ir tinka. Antra, tai grįžti prie pagrindų ir klausti kuri dalykas ar veikla kelia didžiausią džiaugsmą, kurioje veikloje ar moksle jaunuolis paskęsta ir nežino nei kiek valandų, nei kur yra. Turiu mintyje taip vadinamą srauto būseną. Jei pasiseka atkapstyti kurioje veikloje ji pasireiškia, tada atsiranda kabliukas už ko užsikabinti.
Kaip žinoti, kad suteikta karjeros konsultacija klientui buvo vertinga?
Tikriausiai, pradžioje reikėtų nuspręsti ką vadiname „vertinga konsultacija“? Kai žinosite kokie yra kriterijai tada bus galima ir spręsti ar ji vertinga.
Yra keli (o gal ir daugiau) būdai, kurie padėtų. Pirmas, tai įvertinti pasitenkinimą pačia konsultacija. Kiek žmogus jaučiasi, kad buvo gera konsultacija. Čia subjektyvus vertinimas. Antra, galima vertinti pagal vėliau padarytus žmogaus pasirinkimus. Kokią profesiją pasirinko ir kiek tam turėjo įtakos Jūsų konsultacija. Tokiu atveju reikėtų paprašyti grįžtamojo ryšio ne iškart po konsultacijos, bet po mėnesio ar kelių, kai yra priimamas sprendimas.
Kaip elgtis, kai žmogus turi aiškų tikslą, padaręs pasirinkimą, bet akivaizdžiai matosi, kad tai nevisiškai tinkamas sprendimas suformuotas stereotipų arba netinkamas dėl turimų asmeninių savybių?
Tikriausiai tiesiai į akis pasakyti būtų neetiška, tad tokiu atveju ieškome būdų kaip pasakyti netiesiogiai, o geriausias pasakymas yra parodymas ir patyrimas. Tokiam žmogui galima rekomenduoti pasikalbėti su jau toje srityje dirbančiais ir išsiaiškinti visas detales, visus sunkumus, kuriuos reikės praeiti iki norimo tikslo. Padėti susidaryti klausimus, į kuriuos turėtų įeiti: kokios konkrečios asmenybės savybės reikalingos toje srityje, koks buvo kelias iki jos, kokie sunkumai buvo iki atsirandant joje ir jau dirbant. Žmogus pats išsiaiškinęs šiuos klausimus geriau supras kokioje situacijoje yra ir bus lengviau priimti galutinį sprendimą.
Tėvų (jaunuolio atžvilgiu) ir jaunuolio karjeros tikslai skiriasi. Jaunuolis jaučia spaudimą. Jis argumentuotai ir atsakingai daro pasirinkimą. Kaip konsultantui kalbėti su tėvais?
Norėčiau atkreipti dėmesį tik į du aspektus. Pirmas, tai ar tėvai nori, kad jaunuolis būtų laimingas, savarankiškas ir išpildytomis svajonėmis? Antra, kas mokysis, jaunuolis ar tėvai? Jei jaunuolis pasirenka specialybę tėvų verčiamas dažnai gali atsitikti, kad jis jaus priešiškumą tai specialybei ir nesimokys, neturės motyvacijos. Tad, tėvai gali patarti, tačiau neturėtų reikalauti, ypač, kad spausdami rinktis tai ką jie nori, atima autonomiją iš savo vaikų.
Nuotrauka iš asmeninio albumo.
