Vairavimo instruktorė Eidvilė Pakėnaitė: „tik gerai vairuoti neužtenka“

Nuo pat vaikystės mėgusi automobilius ir viską, kas su jais susiję, vairavimo instruktore Eidvilė Pakėnaitė iškart po mokyklos neskubėjo į studijas ar vairavimo instruktorių rengimo kursus. Mergina išbandė stomatologės asistentės poziciją Londone, studijavo organizacijų vadybą, laisvalaikiu mėgavosi automobilių sportu. Dabar Eidvilė niekur kitur savęs neįsivaizduoja ir nesijaučia taip gerai, kaip mokydama vairuoti kitus ir daugeliui iš jų padėdama įveikti nepasitikėjimą savimi prie vairo.

Eidvile, papasakoki, kodėl tapai vairavimo instruktore?

Tiesą sakant, visą gyvenimą buvau prie automobilių, tiksliau mano tėtis buvo prie jų, o aš buvau greta. Man viskas, kas susiję su automobiliais, buvo labai įdomu. Mačiau, kaip jis kopia karjeros laiptais, kai galiausiai pasirinko šią profesiją, mane ji irgi labai sudomino. Mėgstu būti laisva ir neįpareigota, kai teko galvoti apie profesijas, kurios būtų susijusi su automobiliais, man instruktoriaus darbas pasirodė tinkamiausias, nes, pavyzdžiui, pardavimai niekada nedomino, nemoku parduoti. Ši profesija suteikia laisvės ir galiu daryti tai, kas man patinka.

Ar nuo pat vaikystės ir svajojai būti vairavimo instruktore?

Nuo vaikystės apie tai nesvajojau, bet tiesiog norėjau, kad mano gyvenimas būtų susietas su automobiliais, o maždaug prieš 5-6 metus pradėjau apie tai svarstyti, o galiausiai ir apsisprendžiau būti instruktore. Tiesą sakant, man patiko ir automobilių sportas, greitas važiavimas, manevravimas trasoje ir adrenalinas suteikia daug malonumo.

Kaip priėjai prie sprendimo tapti vairavimo instruktore?

Nebuvau mokyklos fanė, todėl po jos baigimo nieko nenorėjau studijuoti. Išvažiavau į Londoną ir taip pasidariau pertrauką nuo mokslų, o tėvai palaikė šį mano asmeninį sprendimą. Po metų ar pusantrų pati supratau, kad noriu studijuoti, tuomet pabaigiau organizacijų vadybos studijas, o dar po kelių metų užsirašiau ir į vairavimo instruktoriaus kursus. Man reikėjo pabūti neutralioje aplinkoje, kad suprasčiau, ką noriu veikti toliau.

Kuo dirbai, kai gyvenai Londone?

Londone dirbau stomatologės asistente beveik 6 metus. Aplinkybės taip susiklostė visai netyčia. Vieni pakliūna į barą, o aš pakliuvau į stomatologijos kabinetą. Iš pradžių man viskas buvo labai įdomu, viskas nauja: pamačiau naują sritį, sužinojau daug specifinių dalykų. Ilgainiui darbas tapo itin rutiniškas: kasdien dariau tą patį darbą, ruošiau tuos pačius įrankius ar vaistus, ateidavo vis tie patys klientai. Neįsivaizdavau, kad galėčiau visą gyvenimą dirbti tokį darbą. Tikrai žinojau, kad tai laikinas darbas, kelti kvalifikacijos šioje srityje nenorėjau, nemačiau savęs stomatologės ar medicinos seselės pareigose.

Kaip aplinkiniai ar draugai reaguoja į tavo profesijos pasirinkimą? Dar dažnai žmonės galvoja, kad vairavimo instruktoriais gali būti tik didelę vairavimo patirtį turintys vyrai, pavyzdžiui, buvę kelių policininkai.

Taip, šis stereotipas nepadeda. Tačiau dažniausiai, kai žmonės sužino mano profesiją, reaguoja teigiamai, sulaukiu palaikymo. Apskritai Lietuvoje truputį dar trūksta požiūrio, kad vairavimo instruktoriaus profesija yra verta pagarbos, kai gyvenau Anglijoje, ten mačiau kitokį žmonių požiūrį būtent į instruktoriaus specialybę.

Papasakok, kuo skiriasi ruošimas Anglijoje ir Lietuvoje?

Londone norint tapti vairavimo instruktoriumi, reikia išlaikyti tris egzaminus: teorijos, vairavimo įgūdžių patikrinimo ir vairavimo mokymo. Lietuvoje egzaminai yra paprastesni, šiek tiek mažiau gilinamasi į tavo pasiruošimą pačiam vairavimo mokymui. Daugiausia mokymo vairuoti išmokau būtent Anglijoje, bet man Londone pačiai instruktore dirbti neteko, tik stebėjau, kaip dirba draugai instruktoriai. Daugiausiai vairavimo mokymo išmokau būtent Anglijoje ir iš savo tėčio.

O kuo skiriasi mokiniai Anglijoje ir Lietuvoje?

Klientų emocijos labai priklauso ir nuo to, kokią atmosferą sukuria instruktorius. Kiek man teko pastebėti, Anglijoje instruktoriai laisvesni, moka sukurti smagią aplinką besimokančiam. Pas mus į mokyklą (Lietuvoje) ateinantys klientai turi nemažai baimių, tad pirmiausia reikia susitvarkyti su jomis, kad pasiektume norimo rezultato. Esu įsitikinusi, kad tik gerai mokėti vairuoti pačiam instruktoriui neužtenka, todėl ir pati gilinuosi į koučingo metodiką.

Su kokiomis patirtimis žmonės ateina mokytis vairuoti?

Dažnai ateina bijantys vairuoti arba turėję nemalonių ankstesnių patirčių su vairavimo instruktoriais, taip pat turi stereotipų, kad instruktoriai rėkia ant mokinių, todėl pirmiausia reikia suvaldyti, nuraminti baimę ir nepasitikėjimą savimi. Dažnai iš aplinkos būna spaudimas arba bendras požiūris, kad vairuoti išmokti yra labai lengva, todėl jeigu klientui kažkas nesigauna, nesiseka iš karto, labai nusivilia. Neretais atvejais tenka pabūti psichologe, todėl kartais pagalvoju, kad praverstų palankyti ir psichologijos kursų pradžiamokslį (juokiasi).

Kaip klientai reaguoja į jauną vairavimo instruktorę merginą? Ar nebūna nustebę?

Pradžioje, kai pradėjau dirbti, ir iš vaikinų, ir iš merginų sulaukdavau reakcijų ar klausimų dėl amžiaus ir turimos patirties, tačiau dabar tokių vis mažiau. Kartais bando paklausti per aplinkui, nebūna tokių tiesmukų klausimų.

Ar galima teigti, kad moterys klientės labiau pasitiki instruktore moterimi?

Kai kurioms tai nelabai svarbu, tačiau kitos ateina konkrečiai pas mane kaip pas instruktorę moterį. Taip būna todėl, kad būna girdėjusios neigiamų atsiliepimų iš kitų moterų apie instruktorių vyrą arba pačioms yra tekusi neigiama patirtis, todėl tokiais atvejais nori moters instruktorės. Prieš moterį gal jaučiasi laisviau, labiau jaučiasi savimi, o prieš vyrus instruktorius bijo pasirodyti nemokančios, nesuprantančios. Taip pat moteriai instruktorei drąsiau reiškia emocijas, manau, tai labai padeda mokantis vairuoti.

Kaip atsiskleidžia vairavimo mokytojos vaidmuo eilinę darbo dieną?

Mokytojos vaidmuo atsiskleidžia per greitą reakciją. Turiu labai greitai sureaguoti, kad išvengčiau kritinių situacijų, pavyzdžiui, paimti vairą ar spausti stabdžio pedalą. Taip pat turiu stengtis, kad ta avarinė ar nemaloni situacija nesukeltų streso pačiam mokiniui, kad jis po to neužsirakintų savo baimėje ir galėtų tęsti pamoką. Turiu teisingai sureaguoti, pasakyti, kur buvo padaryta klaida, tačiau neišgąsdinti mokinio. Jokiu būdu negaliu pulti į paniką. Pamokose stengiuosi sukurti palaikančią aplinką, kad mokinys nesijaustų vienas, kad žinotų turintys pagalbą visiškai šalia. Mokiniai labai dažnai bijo padaryti kažką blogai: nepataikyti į posūkį, atsitrenkti, ne ten nuvažiuoti. Iš tos baimės kyla susikaustymas, o kai žmogus susikaustęs, jis niekur negali nuvažiuoti, todėl mano darbas – padėti išsivaduoti iš to susikaustymo.

Kas sunkiausia šiame darbe?

Man šiuo metu sunkiausia perprasti klientų emocijas, ne visi nori atsiskleisti, kai kurie nesijaučia tiek komfortabiliai, kad man kažką pasakotų apie save, apie savo jausmus. Tačiau vis tiek turiu atrasti tą kelią iki žmogaus, kad galėčiau jam padėti išmokti.

Kada tavo darbe būna gera diena, kada džiaugiesi?           

Kai mokinys išlipa iš automobilio laimingas arba kai drauge pasiekiame rezultatą! Mane tai labai motyvuoja, labai džiugina ir tikrai nėra vienodai, kaip sekasi mokiniui. Kartais net galvoju, kad savo viduje jaudinuosi labiau negu mano mokiniai.

Kokių išskirtinių savybių reikia dirbant šitą darbą?

Vairavimo instruktoriui reikia būti žmogiškam, suprasti, kad visiems būna ir gerų, ir blogų dienų. Taip pat norint dirbti šį darbą, būtina norėti bendrauti su žmonėmis, norėti padėti bei gilintis į atėjusių klientų problemas. Žinoma, reikia labai mėgti vairuoti, nes tai teks daryti kasdien. Na, ir pagrindinis dalykas, ko reikia, tai kantrybės, kantrybės, kantrybės.

Kalbant su tavimi atrodo, kad esi atradusi savo mėgstamą veiklą, o kaip kitiems patartum atrasti savo mylimą profesiją?

Kalbant apie mane, aš tiesiog darau, tai ką mėgstu – mėgstu vairuoti, mane pats vairavimas veža, nesvarbu, ar sėdžiu vairavimo instruktorės vietoje, ar prie vairo sportiniame automobilyje. Patarčiau kiekvienam sekti tuo, kas jį veža, kam jis/ji jaučia aistrą.

Dar viena Tavo aistra – automobilių sportas, kaip atsidūrei ten? Kokią vietą jis užima Tavo gyvenime?

Pradėjau dalyvauti mėgėjiškai, nes mano tėtis dalyvavo profesionaliame automobilių sporte. Sekiau, žiūrėjau, buvo įdomu, tada išmokau vairuoti. Kartas nuo karto nuvažiuodavom į trasas, aikšteles, kur galėdavau bandyti savo vairavimo įgūdžius. Kai iš Londono grįždavau į Lietuvą, kaskart važiuodavau treniruotis ar sudalyvauti mėgėjiškose varžybose, o dabar jau gyvendama Lietuvoje stengiuosi dažniau išvažiuoti į žiedinę trasą netoli Kauno ar sudalyvauti mėgėjiškose varžybose. Žinoma, norėčiau dalyvauti kaip profesionalė, tačiau tam reikia dar daug treniruotis, daug valandų praleisti trasose, na ir, aišku, reikia daug finansinių investicijų, nes automobilių sportas yra labai brangus sportas.  

O kur pati smagiau jautiesi: instruktorės vietoje ar už sportinio automobilio vairo?

Trasa ir gatvė, žinoma, labai skiriasi. Trasoje man patinka ir pačiai vairuoti, ir pabūti šturmane varžybose. Būdama instruktore jaučiuosi taip pat labai gerai, esu pripratusi prie savo mokinių ir prie mokymo vairuoti. Kiti man sako, kad mano darbas turėtų būti pilnas streso ir įtampos, bet aš to nejaučiu. Taip, toks darbas vargina, o mano dėmesys visada turi būti į gatvę, kad išvengčiau avarinių situacijų, turiu numatyti veiksmus, kurių galbūt nenumato mokinys, tačiau sėdėdama greta mokinio jaučiuosi atsipalaidavusi, laisvai.

Kalbino Aušra Karklytė.

Nuotrauka - Rasa Ungurė.