Įsivaizduodama, jog šį straipsnį skaitys karjeros konsultantai, mokyklos administracijos nariai ar pedagogai, pradėti norėčiau nuo klausimo skaitančiajam: jei dar mokykloje kas nors jums būtų papasakojęs apie jūsų profesijos iššūkius ir problemas, koks būtų buvęs jūsų pasirinkimas?
Kur Jūs būtumėte šiandien? Kaip jūs pasirinkote tapti tuo, kuo esate profesine prasme?
Kol svarstote, pasakysiu, jog tas “kuo esate profesine prasme” yra susiję su profesiniu identitetu, t.y., jūsų (ar kito) profesine tapatybe. O ji – tęstinio proceso rezultatas – jūsų ir mokinio.
Profesinė identifikacija – tai procesas
Profesinė identifikacija, kurios rezultatas profesinis identitetas, yra terminas, tiksliausiai paaiškinamas analizuojant edukacines, psichologines, sociokultūrines ir filosofines perspektyvas. Šios perspektyvos nėra atsietos viena nuo kitos, bet atvirkščiai – jos viena su kita glaudžiai persipynusios.
Profesinė identifikacija iš esmės paaiškinama sociokultūrine ir psichologine perspektyvomis. Tarkime, psichologinė perspektyva išryškina profesinės identifikacijos procese vykstančius vidinius asmenybės procesus ir vidinius pokyčius (tokius kaip, pavyzdžiui, asmens lūkesčių dėl konkrečios profesijos, profesinių ir asmeninių vertybinių nuostatų formavimąsi arba virsmą, savikonceptualizaciją, profesinį kryptingumą, santykio su profesija nustatymą ir pan.). Sociokultūrinė perspektyva pasireiškia per išorės elementus, tarkime, profesinei identifikacijai yra reikšminga bendroji profesinė kultūra, žmogų supanti socialinė ir kultūrinė aplinka. Analizuojant psichologinėje perspektyvoje, profesinė identifikacija yra žmogaus savęs pajautimas ir šio jausmo pagrindu susiformuojanti asmens savivoka tam tikrame kontekste. Profesinė identifikacija, kaip dar ankstyvais 1998 m. nustatė Ohlen ir Segesten, rodo, kad asmuo save priskiria konkrečiai socialinei grupei, ji(s) save pripažįsta ir ,,jaučiasi‘‘ esant tam tikros profesijos atstovu (pvz., pedagogu, slaugytoju, socialiniu darbuotoju, teisininku, vadybininku ir pan.) bei demonstruoja turimą patirtį profesinėje srityje.
Skirtingi mokslininkai (pvz., Brott, Myers, 1999; Ibarra, 1999; Enyedy, Goldberg, Welsh, 2006 ir kt. ) sakė, jog profesinė identifikacija nėra statiškas ir rutininis procesas, nes jo metu vyksta sąveika tarp skirtingų profesinio identiteto formavimuisi reikšmingų struktūrinių elementų (tarkime, profesinės ir sociokultūrinės aplinkos sąlygotų aplinkybių, profesijos reikalavimų ir žinių, asmens individualių savybių), formuojasi ir kinta asmens vertybinės nuostatos, o jo rezultatas – susiformavęs savęs kaip profesinės bendruomenės nario atsakomybės suvokimas (įsisąmoninimas), dar kitaip vadinama savikonceptualizacija.
Kaip profesinis identitetas gali būti formuojamas jau mokykloje?
Taigi, mūsų profesinis identitetas nėra mistinis reiškinys. Tai yra neatsiejama dalis mūsų asmeninės tapatybės. Asmens „Aš“ yra sudarytas iš keturių esminių elementų: realaus Aš, socialinio Aš, idealaus Aš, profesinio Aš.
Savo disertacijoje (Crisafulli, 2009), nustačiau, jog profesinio identiteto formavimo(si) proceso kryptis priklauso nuo žmogaus gyvenimo istorijos (biografijos), prigimtų ir įgytų charakterio savybių, sukauptos gyvenimo ir profesinės patirties, turimų profesinių žinių. Todėl, kai kalbame apie mokyklą, turime prisiminti, jog labai svarbu pažinti vaiką/jaunuolį ir leisti jam/jai pačiam(-iai) pažinti save. Pagalvokite, kaip tai padaryti kiekvieną dieną mokykloje? Ką jūs jau dabar darote, kokias veiklas siūlote vaikui / jaunuoliui, kurios jam(jai) leidžia pradėti atpažinti savyje potencialą? Kokias technikas jau dabar naudojate, kurios gali būti laikomos profesinio identiteto mokykloje prielaidomis?
Jei tikėtume Adamson, Ferrer – Wreder ir Kerpelman (2007) tyrimų rezultatais, svarbus sklandžios profesinės identifikacijos veiksnys – pozityvus mąstymas ir jauno asmens pozityvūs lūkesčiai dėl ateities: kuo teigiamesni lūkesčiai, tuo sklandesnė esamoji jaunuolių gyvenimo situacija ir atvirkščiai. Vadinasi, mokykloje galime žengti antrąjį žingsnį – formuoti pozityvų mokinio požiūrį, pristatyti jam/jai pozityvios ateities paveikslą, mokyti ieškoti išeičių sudėtingose ir, ypač, nemaloniose situacijose.
Savo disertacijoje taip pat buvau nustačiusi, jog edukologai šią misiją – ugdyti asmens autonomiją, kuri tampa neatsiejama dalimi profesinės identifikacijos proceso, tikėtina ir taip jau nuolat vykdo, bet kartu mokykloje tikrai galima pradėti įgyvendinti ir profesinės kultūros internalizacijos procesą, nelaukiant mokinio įsiliejimo į darbo aplinką. Štai, tarkime, jau pamokų metu galima:
- Supažindinti su skirtingomis profesinėmis sritimis (pvz., jų įvairove ir esminiais ypatumais);
- Supažindinti su skirtingos profesijos atstovo paveikslu (pristatant kiekvieno iš jų charakteristikas, pakviečiant į pamokas tėvus – tos profesijos atstovus, parodant video medžiagą ir pan.);
- Pradėti ugdyti profesines žinias (pvz., pamokų metu įdiegiant probleminių situacijų analizę ir aptarimą; tas užduotis galima parengti kartu su konkrečios profesijos atstovu ir pan.),
- Supažindinti su įvairių profesijų vertybėmis ir reikalingomis kompetencijomis (pvz., kokių žinių, savybių, gebėjimų reikia gydytojui, pedagogui ir pan. Koks yra „teisingas“ šių profesijų atstovų elgesys, o kaip elgtis – negalima);
- Mokyti mokinį mokytis iš praktikos (ugdyti jo sąmoningumą ir pastabumą aplinkai, perteikiant gyvenimiškus pavyzdžius iš jam suprantamos aplinkos);
- edukologiniais terminais kalbant, reikalingas tinkamos edukacinės aplinkos sukūrimas (vizualinės priemonės, žmonių įsitraukimas, pokalbiai);
- Profesinę identifikaciją įtvirtina karjeros vystymo specialūs dalykai mokykloje ar net specialios ugdymo programos.
Supažindinti su būsimomis profesinėmis realybėmis galima akcentuojant šiuos elementus:
- Supažindinti su skirtingų profesinių sričių ypatumais, pristatant skirtingų profesijų atstovų paveikslus;
- Sudarant skirtingų pamokų (nuo matematikos ar lietuvių kalbos iki, ir ypač, – specializuotų chemijos, fizikos, biologijos, technologijų ir pan.) ar neformalių veiklų metu galimybes pažinti skirtumus tarp skirtingų profesijų;
- Atskleisti įvarius, ypač – nemalonius, skirtingų profesijų aspektus profesinėje kasdienybėje. Ypač efektyvu, kai apie tai, kas yra sunkiausia jų darbe, pasakoja pažįstamas ir konkretų darbą dirbantis žmogus – klasės draugo mama, tėtis, giminaitis, kolega;
- Panaikinti mitus apie profesijas (pradedant nuo to, kad informacinės technologijos ar inžinerija – ne mergaitėms, o berniukai negali būti darželių ugdytojai ir pan.).
Svarbu, jog karjeros konsultavime dirbantys asmenys, dirbdami kartu su mokyklos bendruomene (administracijos nariais, kolegomis mokytojais, tėvais ir pan.) plėtotų sistemą, kuria būtų formuojamos naujos, realesnės nuostatos dėl skirtingų profesijų. Edukaciniu požiūriu yra reikšminga mokymo programos turinio konstravimo logika, todėl aktualu peržiūrėti mokymo turinį ir įdiegti ką tik išvardintus elementus, padedančius jau mokykloje pradėti formuotis profesinį identitetą.
Asmens savivoka, autonomija ir atsakomybė profesinio identiteto formavimo procese
Jau aptarta, jog nuolatinis autonomijos ugdymas ar pagalba perimant ir įsisavinant profesinės kultūros elementus (pvz, susipažįstant su vertybėmis, profesijos atstovo paveikslu, bandant pritaikyti juos sau, padedant mokiniui atpažinti „kas tikrai yra ne mano“, o „kas galėtų būti man patrauklu ir įdomu“) yra tie elementai, kurie paveikūs ugdymo mokslui. Kiti dažnai pasitaikantys instrumentai profesinio identiteto formavime yra: savęs realus įvertinimas ir aktyvus mokinio dalyvavimas savo paties mokymosi procese. Kokius metodus šiems PI elementams formuotis jūs jau dabar taikote ugdymo procese (nes tikrai taikote)?
Jums puikiais pagalbos instrumentais gali būti asmenybės vystymosi kryptingumą formuoti padedančios tokios ugdymo ir ugdymosi priemonės, kurios yra skirtos:
- asmens savirefleksijai,
- nuolatinei savistabai,
- savęs vertinimui,
- svarbi sąveika su kitais žmonėmis ir tų žmonių vertinimai.
Šios priemonės „tarpininkauja“ formuojant asmens savivoką, autonomiją, kuomet ugdomas savarankiškumas, lemiantys profesinės identifikacijos proceso sąmoningumą ir tikslingumą.
Supažindinimas su studijų (mokymosi) nauda ir prasmingumu
Ne paskutinis veiksnys yra pagalba mokiniui suvokti jų mokymosi naudą ir reikšmę ateities profesiniam gyvenimui. Į naudos bei kažkurių konkrečių dalykų mokymosi prasmingumo aspektus orientuotas studijų turinys bei mokymosi užduotys motyvuoja mokinius siekti aukštesnių mokymosi rezultatų bei sudaro sąlygas profesinio pasirinkimo motyvacijos formavimuisi.
Ypač svarbus tampa įgyjamų žinių bei įgūdžių naudos ir prasmės aspektai: jei besimokantysis vertina mokymo turinį kaip naudingą potencialios profesinės veiklos aspektu, šis požiūris talpina savyje ir prasmę, nors prasmingumo išgyvenimas nebūtinai turi būti susijęs su nauda.
Svarbus sąmoningas ir individualizuotas mokinio savęs įprasminimas kažkurioje profesinėje kryptyje (kaip anksčiau rašyta, paprasčiausias klausimas: „Ką vienas ar kitas dalykas reiškia man?“ mokiniui padeda atrasti santykį su kažkuria konkrečia profesine sritimi). Todėl prasminga sudaryti ugdymo ir ugdymosi sąlygas, palankias mokinio vidinių poreikių dėl profesinės veiklos nustatymui ir suvokimui.
„Euroguidance“ ambasadorė Simona Crisafulli
Rengiant publikaciją buvo remtasi šiais šaltiniais:
- Adamson, L., Ferrer – Wreder, L., Kerpelman, J. (2007). Self-concept consistency and future orientation during transition to adulthood. Nordic Journal of Youth Research, 2007, 15(1), pp. 91 – 112.
- Brott P., Myers J. (1999). Development of professional school counselor identity: A grounded theory. Professional School Counseling, 1999, 2, 339-348.
- Crisafulli S. Universiteto studentų profesinės identifikacijos procesas socialinių mokslų studijose. Daktaro disertacija. 217 p. 2009, KTU.
- Enyedy N., Goldberg J., Welsh K. (2006). Complex dilemmas of identity. Science Education, n. 10.1002/sce.20096, pp. 68-93.
- Ibarra, H. Provisional selves: Experimenting with Image and Identity in Professional Adaptation. Administrative Science Quarterly, 1999, 44 (4), 764 – 791
- Ohlen, J., Segesten, K. The professional identity of the nurse: concept analysis and development. Journal of Advanced Nursing, 1998, 28(4): 720-727.
