Misija – svajonių darbas: ar toks gali būti tik vienas?

Justina Daukšaitė – iš tų žmonių, su kuriais kalbėti lengva ir šilta. Be to, kad yra apdovanota ypatingu komunikabilumu, Justina dar yra ir labai veikli. Netgi – nesustabdoma. Derindama atsakingą darbą biure ir išskirtinę aistrą sportui, dabar ji – ne tik šaunios komandos farmacijos įmonėje vadovė, bet ir profesionali giliųjų raumenų treniruočių trenerė, „Vinyasa“ jogos ir jogos ant irklenčių mokytoja bei EQUILIBRE BALANCE studijos įkūrėja. Ar planuoja atsisakyti darbo biure dėl galimybės organizuoti treniruotes? Ko gero – ne, nes šių dviejų skirtingų veiklų dermė kuria jos gyvenime ypatingą balansą – saugumo, dinamikos, gausos ir galimybių.

Justina, baigei farmacijos studijas Kauno Medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Panašu, kad nesigaili. Kaip nusprendei kur studijuoti po dvylikos klasių?

Dvyliktoje klasėje tikrai neturėjau vidinio žinojimo, kokią profesiją rinktis. Tik jaučiau, kad man sportas labai prie širdies. Be to, norėjosi padėti žmonėms. Galvojau, gal vertėtų stoti į Lietuvos Sporto universitetą. Bet tais laikais, tokia karjera neatrodė labai perspektyvi, mažai kas sportavo. Ir, kai pagalvoji, tada mūsų šeima taip kukliai gyveno. Todėl norėjosi, kad profesija būtų ir miela, ir užtikrintų pragyvenimo šaltinį. Atsimenu, mokykloje net rašinėlį rašiau ta tema. Paprastai man nesisekdavo rašinėliai, bet tada pagalvojau, kad parašysiu iš širdies. Turbūt pirmą kartą. Rašiau, kad norėčiau gerai apmokamo darbo. Tačiau tuo pačiu, norėčiau ir padėti žmonėms, kad prasminga ta profesija būtų. Man tai labai svarbu. Tiesiog uždirbti pinigus? Turbūt – ne man.  Atsimenu, mokytoja sako: „Tu kitaip net pradėjai rašyti“. Labai gerai įvertino darbą.
Galiausiai pasirinkau farmacijos studijas. Pagalvojau, kad taip galėsiu padėti žmonėms. Be to, man gerai sekėsi chemija. Tik ir girdėjau aplink – baigei KTU gimnaziją, esi apdovanota tokiu protu. Geriau eik į farmaciją. Tačiau galiausiai nusprendžiau pati, todėl dabar negaliu kaltinti nei tėvų, nei ko kito.
Antroje vietoje prašyme buvau nurodžiusi mediciną. Bet dėl jos abejojau, nes tas kraujas... Aš esu jautri, pagalvojau, kad farmacija man labiau tiks.

Tačiau sportas – didžiausia tavo aistra. Kaip ją atradai?  

Sportas mane lydi nuo vaikystės. Mano tėtis buvo profesionalus sportininkas, regbį žaidė. Aš visą gyvenimą mačiau tuos medalius ant sienų prikabintus. Pati vaikystėje buvau gana apvali. Tėčiui vis traukiant per dantį, galvoju, reikia eiti pabandyti pajudėti. Buvau gal septintokė kokia. Tais laikais nebūdavo daug sporto klubų. Bet Kaune buvo toks klubas „Grizlis“. Rūsyje. Ir aš nuėjau. Ten vykdavo aerobikos užsiėmimai. Aš sportavau ir pradėjau labai mylėti tą judėjimą. Kiekvieną rytą bėgiodavau. Nuo tada sportas mane lydėjo visada. Vieną dieną, vykstant užsiėmimui, trenerė sako tokiai moteriai iš pirmos eilės: „Kitą savaitę aš negalėsiu vesti treniruočių. Tu mane pavaduok“. Tie žodžiai mane palietė. Atrodė – čia gyvenimo šansas žmogui! Toks didelis! O po 10–15 metų išgyvenau šią situaciją vėl, kai pati išgirdau pasiūlymą pravesti treniruotę. Taip išsiskleidė aistra dalintis sportu su kitais.

Papasakok, kaip ši aistra, hobis virto veikla, kuria jau galėjai dalintis su kitais – tikra profesija.

Atrodo, kad mane tiesiog stumia gyvenimas į tą sritį – ir viskas. Tiesiog darau tai, kas man labai patinka, o galimybės tarsi pačios ateina. Didelių pastangų regis nededu, labiau vyksta toksai savaiminis procesas, lyg tėkmė. Aš esu gyvenime pajautus – kai labai stengiuosi viską suplanuoti, įvardinti, užsirašyti tikslus, norus, ir kai pasiekiu tuos tikslus, dažnai suprantu, kad čia nėra tai, apie ką galvojau. Nėra to jausmo viduje. Todėl dabar stengiuosi labiau įsiklausyti į save – į tai, ko tikrai noriu. Aišku, jei idėjos kyla, jas užrašyti reikia. Bet aš ėmiau labiau kliautis intuicija. Tada dar įdomiau gyventi, nes nežinau, kas atsitiks rytoj ir net – kas šiandien. Pasiūlymai kaip siurprizai krenta. Ir tuo metu tikrai galima pajausti, ar nori priimti galimybę, ar ne. Būna, jaučiu, kad širdis tiesiog šoka. Bet būna, kai matau, kad man per daug, kad nenoriu. Taip, siekiant daryti tai, kas įkvepia, atėjo diena, kai tarsi išsipildė vaikystės vizija ir aš, kaip ir ta moteris pirmoje eilėje sporto klube „Grizlis“, gavau pasiūlymą pravesti treniruotę. Be iki to teko nueiti ilgą kelią.

Koks buvo tavo, kaip sportininkės, kelias – vingiuotas, tiesus? Kaip skambėjo tas lemtingas pasiūlymas, kuris padėjo tau atsidurti ten, kur esi dabar?

Išbandžiau daugybę skirtingų sporto rūšių. Mokydamasi KTU gimnazijoje, prisijungiau prie mokyklos sporto grupės. Šokdavome per KTU krepšinio varžybas. Man nesvarbu buvo, nei kaip aš atrodau, nei kas kita – taip norėdavau eiti ten šokti. Ir toliau tas sportas visada šalia buvo. Kartą Kauno Medicinos universitete pamačiau skelbimą, kad universiteto sportinės gimnastikos aerobikos rinktinė ieško naujo nario. Galvoju, nei aš kokia gimnastė, nei ką. Bet nuėjau. Sakau, noriu aš sportuoti, padarysiu viską, ką reikės. Priėmė. Ir tikrai – kasdieną bandydavau ir špagatą daryti, ir kitus sudėtingus pratimus. Mes šokome Lietuvos universitetų čempionate. Ir trečią vietą užėmėme. Bet, matyt, kūnui buvo per daug krūvio. Prasidėjo problemos su nugara. Daktarai visiškai uždraudė sportuoti. Tai buvo vienas sunkesnių periodų mano gyvenime.  Bet vėliau, jau atvykusi į Vilnių, atradau giliųjų raumenų treniruotes ant nestabilių paviršių. Išties – tai yra nerealu. Net sunku papasakoti, koks iššūkis gali būti tiesiog užlipti ant kamuolio. Taip, po truputį, vėl pradėjau sportuoti. Ir sportavau kokius 8 metus.

Kartą, po užsiėmimo, ruošiuosi namo. Viena moteris atsisuko į trenerį ir sako – Justė jau pati galėtų vesti treniruotes ir tave pavaduoti. Treneris matyt viduje irgi brandino tą idėją. Atsisuko į mane ir sako: „Tai tikrai, aš norėčiau atostogų išvažiuot, gal gali mane pavaduoti?“. Žodžiai skambėjo taip pat, kaip tie, prieš 10–15 metų mano pirmosios trenerės pasakyti moteriai iš pirmos eilės. Aš irgi atsisukau ir sakau – aš visą laiką apie tai ir galvojau! Bet važiuodama namo, atsimenu, negalėjau patikėti, kad tikrai vyksta tai, apie ką svajojau. Tuo metu pradėjau dvejoti – galbūt treneris pajuokavo? Net žinutę nusprendžiau parašyti, kad aš rimtai, nejuokavau, tikrai noriu. Gavau atsakymą: „Tai taip, taigi nejuokavau, atvažiuok ir susitarsime nuo ko pradėti.“ Susitikome, suplanavome.

Kokių įgūdžių, žinių reikia norint vesti sportinius užsiėmimus? Ar būtina baigti formalaus mokymo instituciją?

Be to, kad reikia labai gerai žinoti, ką darai, būtinai reikia turėti ir formalų išsilavinimą, gauti licenciją. Tą pirmąjį kartą, kai ruošiausi vesti užsiėmimus, mokiausi internetu, viename Amerikos universitete. Gavau paštu galybę storų knygų, skaičiau, rašiau kursinius darbus, laikiau egzaminus. Be to, Edukologijos universitete Vilniuje lankiau pusės metų trukmės kursus, gavau trenerio licenciją. Tada jau galėjau išleisti savo trenerį atostogų. Tada man buvo jau 32 metai. Tad naują profesiją gali įgyti ne tik jaunuoliai.

Kaip tavo, kaip trenerės, karjera klostėsi toliau?

Studijuodama Edukologijos universitete pajutau, kad atėjo laikas imtis savarankiškos veiklos. Vienas vaikinas iš studijų pasiūlė kartu nuomotis salę. Atsisveikinau su savo treneriu ir suorganizavau atvirų durų dienas naujoje vietoje – nemokamai. Paskelbiau informaciją „Facebook“, sukviečiau draugus. Ir man buvo taip džiugu ruoštis! Studija buvo labai graži, balta, joje – jaukus virtuvės kampelis. Pamerkiau visur gėlių. Vos per dvi dienas susirinko pilnos grupės žmonių, vedžiau po keturias treniruotes per dieną. Sunkiai galėjau suvokti, kas vyksta. Žmonės klausia kainos, o man nedrąsu pasakyti. Pagaliau įsidrąsinau, pasakiau kainą – kone visos dalyvės iškart ir užsiregistravo. Kurį laiką sportavom. Bet gyvenime atsiranda visokių iššūkių, tai natūralu. Remontavo tą pastatą ir darbininkai netyčia sugriovė mūsų salės sieną. Vaikinas, iš kurio nuomojausi patalpas, persikraustė į kitas patalpas. Aš su juo. Tačiau kolegos finansiniai reikalai tuo metu ėmė klotis ne itin gerai ir turėjome atsisveikinti. Nuo tada pakeičiau gal penkias sales – vis pavykdavo sutikti bendraminčių.

Be to, net tris vasaras vedžiau jogą ant vandens. Tai – sveikatinimo užsiėmimai stovint ant irklentės ežero viduryje. Pamaniau – vasarai, kai nesinori leisti laiko sporto salėje, reikia kažką sugalvoti lauke. Pamenu, geriu kavą darbe ir kolegė sako – tu sugalvok kažką ant ežero paviršiaus. Ir mes tada supratome, kad tikrai, ant irklenčių viską galima daryti. Ir pratimus, ir jogą. Juk irklentė – irgi nestabilus pavirčius. O aš tokia esu – ką pajaučiu, tą padarau. Atsiverčiau internetą ir gal per pusvalandį sudarau, kas ruošia irklenčių instruktorius. Norėjosi egzotikos. Radau mokyklą, kuri organizavo kursus Ibizos saloje. Mokymams skyriau savo atostogas. Vėliau paaiškėjo, kad pasibaigus šiems užsiėmimas, iš karto yra organizuojami kiti – jogos mokytojų ant irklenčių kursai. Likimo pirštas? Likau. Man buvo pačiai labai įdomu, aiškiai apibrėžtų planų neturėjau. Grįžusi dar kokius 2 metus nedrįsau vesti jogos užsiėmimų. Galvojau, nepakankamai moku, nepakankamai žinau. Bet po truputį įsidrąsinau. Vedžiau jogą ant vandens draugams, vėliau pradėjau dairytis partnerių, kurie galėtų parūpinti irklenčių didesniam žmonių ratui. Iš pradžių sekėsi sunkiai. Net sulaukiau komentarų iš kad, neva, niekam tikrai nebus įdomu. Tačiau galiausiai atsiliepė įmonė, kuriai viskas tiko ir patiko. Susitikome. Vadovas sako – „Kada pradedi, rytoj?“ Aš sakau ne, man dar kokių 2 mėnesių reikia. O jis man sako: „Ateik į lauką. Matai – koks oras. Tai pradėk dabar.“ Pradėjau gal po mėnesio.

Vasarai pasibaigus, nusprendžiau gilinti jogos žinias. Kitą sezoną pradėjau jau baigusi jogos mokytojų kursus Londone – rimtus, teko laikyti egzaminus. Skridau į Londoną kartą per mėnesį, savaitgaliais. Vėliau bendramoksliai prisipažino manę, kad jau po antro karto man atsibos. Tačiau mano galvoje net mintis tokia nebuvo tokia kilusi – mesti mokslus. Tai labai įdomu.

Praėjusią vasarą buvau „Vipasanos“ stovykloje. Po jos kurį laiką treniruočių nebevedžiau, buvo apmąstymų metas. Manau, kad kartais verta sustoti ir niekur neforsuoti. Būtent tada ir sulaukiau žinutės iš pirmojo trenerio, to, kuris padėjo man atrasti giliųjų raumenų treniruotes, išmokė vesti sportinius užsiėmimus. Sako – nebenoriu organizuoti treniruočių vakarais ir savaitgaliais. Gal norėtum naudotis mano sale? Ir man vėl širdis pradėjo virpėti. Ta salė puiki, specialiai pritaikyta giliųjų raumenų treniruotėms, paviršiai minkšti, specialiai pritaikyti, apsaugo, jei krenti. Tiesa, kurį laiką dvejojau. Tačiau pamaniau, kad mane tiesiog stumia gyvenimas į tą sritį. Turiu bandyti vėl. Pradėjau kaip tada, prieš tuos kelis metus. Žiūriu – žmonėms vis dar įdomu.

Todėl pasibaigus karantinui, labai kviečiu jungtis prie šioje puikioje salėje vyksiančių treniruočių. Tikiu – jei padėjo man, padės ir jums. Informacijos ieškokite „Facebook“ paskyroje EQUILIBRE BALANCE STUDIO. Pavadinimas kilo nuo žodžio equilibre, kuris reiškia balansą – kūno ir dvasios. Be to, manau, kad šis terminas labai gerai tinka apibūdinti darnai mano gyvenime, kurią kuria dviejų skirtingų veiklų – farmacijos ir sporto – derinimas.  

Ar gali papasakoti daugiau apie giliųjų raumenų treniruotes?

Giliųjų raumenų treniruočių esmė tokia: mes turime paviršinius ir giliuosius raumenis, šie gilieji yra arčiau visų sąnarių, stuburo. Ir juos reikia mankštinti, kad jie laikytų visą karkasą. Pratimai yra atliekami stovint ant nestabilaus paviršiaus, pavyzdžiui, didelio kamuolio. Visokių naudų – begalybė. Jei žmogus juda ant nestabilaus paviršiaus, dirba visas kūnas. Tai ir kardio, ir jėgos lavinimo treniruotė. Yra gerinamas kvėpavimo sistemos darbas, aktyvinama kraujotaka. Kalorijų gali būti sunaudota net dvigubai daugiau. Man tai irgi buvo atradimas.  Anksčiau, kai lankydavau aerobiką, sportuodavau kas dieną ar kas antrą dieną, bet ypatingų rezultatų nemačiau, kūnas per daug nesikeitė. O kai atradau giliųjų raumenų treniruotes, pastebėjau, kad pilnai pakanka dviejų treniruočių per savaitę, kad kūnas būtų stiprus. Ir man tai yra didelis stimulas ir sportuoti pačiai, ir dalintis šiuo atradimu su kitais.

Kaip manai, ar verta mesti pagrindinį darbą, kad galėtum hobį paversti mylima veikla? Gal verčiau derinti kelias skirtingo pobūdžio veiklas?

Manau tikrai nebūtina visko sukoncentruoti į vieną veiklą. Verta turėti darbą, kuris aprūpina finansiškai. Hobį transformuoti į pagrindinę veiklą patarčiau palaipsniui, neskubant. Labai dažnai pasitaiko taip, kad net ir smagiausia veikla apkarsta, kai tampa pagrindiniu darbu. Aš supratau, kad skirtingas veiklų pobūdis padeda smegenims persijungti į kitą režimą. Kuo daugiau veiklų, tuo daugiau režimų, tuo lengviau „persijungti“. Tarkime, jei patiriu daug streso darbe, o po darbo einu vesti treniruočių – tarsi gyvenu du gyvenimus. Smegenys tikrai pamiršta darbą, aš atsipalaiduoju. Mano gyvenime buvo laikotarpis, gal pusmetis, kai tik dirbau. Pamenu, net naktimis tada prabusdavau galvodama, kokią užduotį aš šiuo metu turiu atlikti darbe. O kai turiu daug skirtingų veiklų, kiekviena tarsi nugula į savo stalčių.

Be to, galbūt mano toks charakteris – aš labai greitai adaptuojuosi ir vėl noriu kažko naujo. Todėl toks ritmas, kai dieną dirbu biure, o po darbo vedu sportinius užsiėmimus, mano gyvenimui suteikia balanso.

Papasakok apie savo darbą farmacijoje.

Vienuolika metų dirbau vienoje iš didžiausių pasaulio farmacinių įmonių. Labai norėjau ten. Čia buvo mano pirmasis darbas po studijų, Vilniuje. Studijuodama Kaune irgi dirbau. Pradėjau ketvirtame kurse, pasiūlė dėstytojas. Ten buvo šveicarų įmonė. Ir aš ten dirbau iki penkto kurso pabaigos. Pradėjau paprastai, tačiau jau buvau pakilusi pareigose, kai nusprendžiau kraustytis į Vilnių. Gyventi Vilniuje buvo mano svajonė. Pareigos, kurias man pasiūlė, buvo žemesnės nei tos, kurias turėjau Kaune. Bet tai manęs tai neišgąsdino. Ir kitiems patariu per daug nesureikšminti skambių pavadinimų. Svarbu, kiek gali savęs įdėti. Vilniuje laikui begant laiko tapau Baltijos šalių vaistų registracijos vadove. Vėliau – Skandinavijos ir Baltijos šalių vaistų registracijos vadove. Tačiau atėjo laikas – po vienuolikos metų –  kai pajutau, kad nebežinau, ką dar tai įmonei galiu duoti. Tada pavyko gauti darbą vienoje lietuvių bendrovėje. Čia dirbu ir dabar. Mano pareigos skamba paprasčiau – vaistų registracijos vadovaujanti specialistė, tačiau realiai, atlieku daugiau vadovės funkcijų, nei anksčiau. Sakau – nereikia labai į tas pareigas žiūrėti. Turiu savo grupę žmonių, kuriai vadovauju, dirbu su daugiau šalių – vienuolika. Prieš tai visą laiką dirbau biure, dabar turiu galimybę net tris dienas per savaitę dirbti iš namų. Labai džiaugiuosi savo darbu, savo kolegomis. Dabar, dirbdama Lietuvai, jaučiu daugiau prasmės. Nes įmonė, teikdama paslaugas visame pasaulyje, kuria Lietuvai, lietuviams – darbo vietas, pridėtinę vertę. Smagu, kad mūsų klientai mus irgi giria, labai patenkinti kokybe. Atrodo, kad Lietuvos žmonės yra nerealūs.

Ką patartum ieškantiems darbo, dalyvaujantiems įvairiose atrankose. Kokia tavo patirtis?

Iš pradžių, man niekaip nepavyko pakeisti darbo. Atsimenu, eidavau aš į tuos pokalbius, prieš tai gerai pasiruošdavau, numatydavau, ką sakysiu. Tačiau nesisekė. O tą kartą, kai ėjau susitikti su dabartiniu darbdaviu, man tarsi kažkas atsivėrė. Ir aš pradėjau tiesiog pasakot apie save, apie visas tas veiklas. Kad man svarbu darbas, bet svarbu ir mano hobiai. Kad noriu atrasti balansą tarp darbo ir laisvalaikio. Ir aš mačiau, kaip žmonės irgi atsipalaiduoja. Ėmėme labai smagiai bendrauti, ne šabloniniais klausimais–atsakymais, bet gyvai. Bet, pamenu, išėjau ir manau sau – ne kokį įspūdį turbūt sudariau. Bet buvo priešingai. Sako – ateik pas mus. Ir iki šiol jie skatina, kad dalinčiausi su kolegomis papildoma savo veikla. Kolegos labai palaiko. Man labai svarbu mano veikla, jaučiu, kad  tikrai galima suderinti viską. Todėl einantiems į darbo pokalbį visų pirma patarčiau būti savimi, kalbėti nuoširdžiai. Aš, pavyzdžiui, ir nenorėčiau tokio darbo, kuriame niekam nerūpi, kas man svarbu.

Be galo įkvepianti istorija. O kaip pavyko gauti tą darbą, kuriame dirbai vienuolika metų?

Kai pabaigiau universitetą, radau darbo skelbimą laikraštyje „Lietuvos rytas“. Kai nuėjau į pokalbį, irgi buvau labai atvira. Pamenu, mano vadovas sakydavo, kad jis jau turėjo išsirinkęs žmogų toms pareigoms. Bet tiesiog tas entuziazmas ir optimizmas jį pakirto visiškai. Sprendimą priėmė valandą pabendravęs. Manau dėl to, kad aš nieko nemelavau, nesiruošiau kažkaip ypatingai bendrauti. Ir dar kas įdomu – čia žiauriai juokinga istorija. Kaip pasirodė darbo skelbimas „Lietuvos ryte“, pasirodo jie padarė klaidą nurodydami elektroninio pašto adresą, kuriuo reikėtų siųsti CV. Aš ir galvoju: tai reikia laišką parašyti tam šefui. Tikrą laišką! Įklijavau ten savo nuotrauką, visą CV atspausdinau spalvotai. Tada parašiau motyvacinį laišką, įdėjau į voką ir išsiunčiau. Mano būsimas vadovas pasakoja: „Aš sėdžiu, ateina laiškas. Žmonės būna tiesiog pasiskambina. O jinai man laišką atsiuntus. Ranka rašytą. Kaip gali nepakviesti tokio žmogaus.“ O man tada nekilo minčių, kad aš netipinį veiksmą atlikau. Maniau – čia natūralu. Ir aš niekad per daug negalvoju, kaip aš atrodysiu, ar iš manęs neišsijuoks. Kaip jaučiu, taip ir darau. Tada ir atsiveria keliai. Ir toje įmonėje aš dirbau vienuolika metų. Ir vis klausdavau – ar man tinka tas popierinis darbas. Dar dabar atsimenu, kai po keturių metų darbo patyriau motyvacijos krizę. Vadovas sako – Juste, tikra meilė ateina vėliau. Ir tikrai, po kokių penkių gal metų aš pajutau, kas tie popieriai ir kodėl man jie reikalingi. Kaip aš tokiame darbe atsipalaiduoju. Nes kai tu dirbi su popieriais, tai vėl visiškai kitokia veikla – lieki su savimi. Šis darbas paskatino atsigręžti į save. Tiesa, aš bandydavau dairytis kito darbo, eidavau į pokalbius, bet tuos vienuolika metų nieko rimto dialogo su kitu darbdaviu taip ir nepavyko užmegzti. Galvoju – reikia išnaudot tas galimybes. Gaudavau atlyginimą, daug investuodavau į save, mokymus, prasmingas atostogas. Man nebūdavo gaila.

Justina, kas tave kasdien skatina veikti?

Aš tai vis galvoju, jei gyvenčiau paskutinę dieną, ką aš tada daryčiau? Ir visada randu atsakymą ką. Kiekvieną dieną taip gyvenu. Ir tikrai tikrai tas veikia.

 Kokia tavo ateities karjeros vizija?
 
Manau, kad gyvenime man pavyksta labai harmoningai derinti sportą ir farmaciją. Tikiuosi rudenį pradėti balakauro studijas Lietuvos Sporto Universitete. Mano svajonė – galbūt kažkiek susimažinti darbo farmacijoje etatą, laiką paskirstyti tolygiai tarp sporto ir farmacijos. Bet viskas savu laiku.

Ką patartum žmogui, kuris dar tik renkasi profesiją. Kaip nušauti teisingą zuikį?

Rinktis studijas po mokyklos – labai sunku. Dar nesi subrendęs, dar nepažįsti savęs, nežinai, ko nori. Sakyčiau – gal nebijoti? Šiaip, mes širdy visi turime atsakymą. Tik reikia nebijoti jį pasirinkti. Nes visada bus galima pakeisti pasirinkimą. Nėra taip, kad įstojai – ir viskas, ir būtinai reikia baigti. Pirmą kursą galima pasižiūrėti, ar studijos prie širdies, ar ne. Bet – nors skamba banaliai – reikia klausyti širdies. Dar patarčiau prisiminti vaikystės svajones. Taip pat – stebėti savo gyvenimą ir pasistengti pamatyti, ką veikiant nereikia dėti didelių pastangų, kur esi geras savaime. Kokį talentą tau gyvenimas dovanoja? Man, pavyzdžiui, kuriant sportines veiklas, nereikia kažkokių ypatingų pastangų, nereikia per galvą verstis, tos galimybės pačios ateina. Jei matai tokią sritį, ten reikia ir eiti.

Dar šis tas. Kai man buvo 30 metų, aš susiradau mokytoją ir pradėjau groti pianinu, nes čia mano vaikystės svajonė buvo. Ir jau po poros metų mes organizavome koncertą, į kurį žmonės mielai pirko bilietus. Viena vėliau sutikta pažįstama sakė, kad aš ją taip įkvėpiau,  kad ji ir pati ėmė groti. Tad patariu drąsiai pildyti savo svajones ir jomis dalintis su kitais. Toks teigiamas užkratas irgi plinta.

Kalbino: Rasa Ungurė
Nuotrauka: Asta Jasaitė (ASTAITĖ photography)