Matematikos entuziastas Vytautas Miežys: „matematika mane pati surado“

Vilnietis Vytautas Miežys studijavo verslo vadybą Anglijoje, dešimt metų dirbo matematikos mokytoju keliose Lietuvos mokyklose, šiuo metu studijuoja doktorantūrą ir kuria tinklalaidę apie matematiką, o laisvalaikiu groja gitara ir dainuoja chore. Buvęs mokytojas ne tik neišsižadėjo meilės matematikos mokymui, bet dar daugiau – netolimoj ateityje tikisi mokyti būsimus matematikos mokytojus ir populiarinti matematiką visuomenėje.

Vytautai, ar galima tave pristatyti kaip matematiką?

Ir taip, ir ne. Baigiau verslo vadybą. Tai yra viena juokingesnių istorijų mano gyvenime, kaip pasirinkau studijas. Gal devintoje klasėje perskaičiau Roberto Kijosakio knygą „Du tėčiai: turtingas ir vargšas“ ir ten buvo pasakojama, kaip lengvai uždirbti pinigų. Man tas labai imponavo, pradėjau lankyti ekonomikos ir verslo būrelius. Dvyliktoj klasėj svarsčiau kur stoti, man ekonomika ir verslas visiškai buvo sinonimai, nežinojau, kuo skiriasi. Tada bičiulis per vieną vakarėlį pasakė „Nebūk durnas, stok į verslą, nes jeigu įstosi į ekonomiką skaičiuosi kitų pinigus, o jeigu įstosi į verslą – skaičiuosi savo pinigus”. Tai man tokio argumento pakako, kad aplikuočiau į verslo vadybos studijas Anglijoje. Ten trejus metus studijavau ir bestudijuodamas supratau, kad tai manęs visai nedomina. Man netgi pasidarė atgrasu – universitete vyravo atmosfera teigianti, kad pelno siekimas pasirodė besantis svarbiau negu žmogus. Į žmogiškuosius išteklius buvo žiūrima taip, kad juos reikia valdyti, kad maksimizuotumei pelną. Bet supratau, kad nenoriu to daryti...

O ką gero davė tos studijos?

Nors ir labai nepatiko tos studijos, bet keletas dalykų, pavyzdžiui, buhalterija, gryna matematika buvo įdomu. Tuos dalykus pasirinkau lyg ir atsitiktinai žinodamas, kad lietuviai ten gauna gerus balus. Man trečiam kurse reikėjo gerų balų, o kiti lietuviai ir patarė rinktis matematiką. Tuomet, per matematikos paskaitas ir prisiminiau matematiką, kurios dvejus metus buvau nestudijavęs ir man labai patiko. 

Kaip atsidūrei mokytojo kailyje, kas tave sugrąžino į mokyklą?

Per studijas pripažinau, kad man patinka matematika. Retrospektyviai žiūrėdamas dabar galiu pasakyti, kad ir mokykloje mėgavausi matematika, buvo labai įdomu spręsti uždavinius ir suprasti, kas ir kodėl. Bet, matyt, mokykloje buvo tabu pasakyti, kad patinka mokomasis dalykas. Mokykloje turi patikti rokenrolas, merginos ir vakarėliai. Reikėjo draugams save pozicionuoti kietai. Ir nors man patikdavo ta matematika, būdamas dvyliktoku tuo netikėjau, nes man reikėjo žmonėms parodyti, kad man patinka vakarėliai ir verslas. Demonstruodamas išorei savo tokį, pats patikėjau, kad esu toks. 

Taigi, paraleliai po pirmo ir antro kurso dirbdavau vasaros stovyklose Lietuvoje. Ten siausti su vaikais būdavo labai smagu. Tuo metu įsivaizdavau, kad darbas mokykloje tolygu darbui vaikų stovykloje. Po antro kurso dirbant vienoje iš vasaros stovyklų, vienas iš stovyklų vadovų užsiminė apie programą „Renkuosi mokyti“ ir nuo to laiko man tapo aišku, kad būsiu matematikos mokytojas. 

Ar galima sakyti, kad tave suviliojo būtent darbas vasaros stovyklose ir iš naujo atrasta matematika, taip?

Taip, bet visai nežinau, kaip aš sugalvojau nueiti į vasaros stovyklas. Po dvylikos klasių parašiau laiškus  į visas vasaros stovyklas, kurias suradau. Viena stovykla atsiliepė ir ten įsidarbinau. Bet dar vienas aspektas buvo, kad matematiką gerai suprasdavau, o kadangi gerai suprasdavau, manęs kursiokai prašydavo paaiškinti. Tai buvo malonus procesas – aiškinti kitiems. Taip pat ir bendrakursiai pagirdavo, kad moku gerai paaiškinti. Taigi, tas apsikeitimas būdavo malonus ir manau, kad tai prisidėjo prie pasirinkimo būti mokytoju. O baigus trečią kursą man atrodė, kad esu absoliučiai nuostabus ir viską išmanantis ir sugebėsiantis pakeisti. Todėl maniausi turintis grįžti į Lietuvą ir keisti. Turėjau labai daug vidinės ugnies ir tikėjimo savo jėgomis, kuris, žinoma, per pirmą rugsėjo savaitę subliuško. 

Tai kas įvyko per tą pirmą rugsėjo savaitę ir kokioje mokykloje įsidarbinai?

Pirmus 2 metus dirbau Tauragėje. Man buvo visiška egzotika, išvykau į Tauragę su džiaugsmu. Prieš pirmą rugsėjo savaitę buvau tikras, kad visi Tauragės rajono mokytojai atvažiuos į mano pamokas, stebės ir viską išmoks iš manęs. Ir man atrodė, kad su vaikais bus paprasta, tiesiog pasakysiu: „Aš ant jūsų nerėksiu, jeigu manęs klausysit“ ir jie klausys.  Jaučiausi visiškai savimi pasitikintis, o dabar man net sunku patikėti, kad toks galėjau būti. Vedžiau pirmą pamoką ir per ją du vaikai susimušė. O tą patį pirmą mokytojavimo mėnesį vienas penktokas rėkdamas ir trenkdamas knygomis pasakė, kad nekenčia matematikos. Nors jis buvo matematikos pirmūnas, dalyvaudavo olimpiadose, o jį mokę mokytojai man jį perdavė lyg Čiurlionio Lietuvą sakydami, kad iš jo tikrai kažkas bus. Taigi, susidūrimas su realybe buvo sunkus ir gana greitai supratau, kad mokytojavimas nėra toks jau paprastas, koks atrodė. 

Bet realybė nebuvo ir tokia skaudi, jeigu išdirbai mokytoju dešimt metų? Kas iš mokytojo darbo labiausiai įsiminė, ko išmokai? 

Nemečiau dėl to, kad turėjau nemažą palaikymą iš šeimos. Mano tėvams ir artimiesiems atrodė, kad išeinu lyg į kunigystę. Didžiulis palaikymas buvo iš programos „Renkuosi mokyti“. Tai buvo 20 žmonių, kurie startuoja vienu metu, patiria panašiais emocijas, išgyvenimus. Mes dažnai skambindavome vienas kitam, pasiguosdavome. O kas mėnesį susitikdavome mokymuose, kur gaudavome profesionalų palaikymą. Vaikai mane mėgo, nes aš jaunas, vaikų tėvai visai mėgo mane, nes aš iš Vilniaus.

Kodėl nelikai Tauragėje, jeigu buvai gana mėgstamas mokytojas?

Tauragėje buvo gana vieniša, nebuvo bendraamžių, todėl grįžęs į Vilnių įsidarbinau „Valdorfo“ mokykloje. „Valdorfo“ mokykloje vyraujantis požiūris į ugdymą mane iš pradžių be galo sužavėjo, nors pradėjęs dirbti toje mokykloje dirbau tradiciniais metodais ir turbūt buvau tradicinio sukirpimo mokytojas lyginant su tuo, koks turėtų būti „Valdorfo“ mokytojas. Kai dirbdavau Tauragėje, rašydamas ant lentos, viena akimi ir ranka susikoncentruodavau į lentą, o kita ranka ir akimi valdydavau klasę. „Valdorfe“ mane nustebino tai, kad galiu koncentruotis į lentą, neprivalau valdyti klasės. Buvo kažkokia labiau susiformavusi kultūra klasėje – mokiniai galėjo ilgiau išlaikyti dėmesį.

Kas Tau buvo įsimintina ir įdomu dirbant mokykloje?

Man labiausiai įsiminė pamokų vedimas ir tas medžiagos išdėstymo momentas. Kažkodėl man atrodo, kad mes visi tai mėgstame. Pavyzdžiui, jeigu susidomi kažkokia tema, dalyku, tu trykšti noru pasakoti kitiems, kaip tai yra įdomu. Bet kurioje srityje, jeigu yra kažkas, kas tau įdomu, tu labai nori perteikti tai kitiems ir pasakoti apie tai. Tai mokytojo darbas būtent ir yra toks. Keista, bet kai aš tik ruošiausi būti mokytoju, man visi sakydavo „na, vieną kartą išdėstyti kursą įdomu, bet jau antrą kartą, tai nesąmonė dėstyti tą patį“. Bet man taip nebuvo, pavyzdžiui, 7 klasės kursą dėsčiau 4 ar 5 kartus ir kaskart būdavo vis įdomiau. Kiekvieną kartą pats atrasdavau kažką naujo, sugalvodavau vis geresnių paaiškinimų. Mokymo aspektas man kėlė ir vis dar kelia didžiulį malonumą.

Kokie momentai mokytojo darbe Tau buvo sunkiausi?

Bent jau man, santykio kūrimas su mokiniais ir drausmės klasėje išlaikymas. Šiuo metu, ar tu esi geras mokytojas, priklauso nuo to, ar sugebi suvaldyti klasę, o valdyti klasės įprastais metodais negali. Tu turi kurti santykį su moksleiviais, bet man šis dalykas buvo labai sunkus, nesugebėdavau. Su kai kuriais pavykdavo, bet yra moksleivių, kurie tyčiojasi pamokų metu ir iš mokytojo. Kaip tuomet elgtis, ką daryti, kaip išsaugoti savo pamokos laiką medžiagos dėstymui? Kolegos ir mokyklos vadovybė patardavo kurti santykį, išklausyti, leisti mokiniams išsikalbėti, bet ilgainiui, galima sakyti, net nustojau norėti tai daryti. Tiesiog norėjau mokyti apie matematiką ir būti už tai gerbiamas, nes skyriau labai daug laiko tai suprasti ir pasiruošti.

Aš noriu, kad man nereiktų kovoti dėl drausmės ir tylos pamokų metu. Nors dalis mokytojų ar visuomenės su manimi nesutiktų ir pasakytų, kad pagarba turi būti užsitarnauta.

Šiuo metu esi matematikos doktorantas, kaip iš mokytojo pozicijos nusprendei tapti mokslininku?

Kai dirbau paskutinius metus „Valdorfe“ išėjo potvarkis, kad tam, kad dirbtum matematikos mokytoju, privalai turėti matematinį išsilavinimą. Aš jo neturėjau, tad nusprendžiau įstoti į magistro studijų programą „Matematika ir matematikos dėstymas“. Panašiu metu viešoje erdvėje pasirodė toks Rimas Norvaiša – visą savo karjerą buvęs profesionalus matematikas, bet staiga jam pradėjo rūpėti matematikos mokymo klausimai. Jis pasiūlė keistų sprendimų į tuos matematikos mokymo problematikos klausimus. Visą mano pedagoginę karjerą iki susiduriant su Rimu Norvaiša, visi sakydavo, kad viską išspręs metodai. Reiškia, jeigu dėstai medžiagą prie lentos – tai yra blogai, bet jeigu tą pačią medžiagą pateiksi per grupinį darbą, per žaidimą, ekskursiją, tai tada mokiniai išmoks geriau. Net nekvestionavau šio požiūrio, nes visą laiką tik taip buvo kalbama. Staiga R. Norvaiša pasakė priešingai, kad metodai visiškai nesvarbu, svarbu yra pats turinys, kurį perteikia mokytojas. R. Norvaiša įvedė sąvoką „matematinis samprotavimas“ ir visas trupmenas, jų sudėtį, dalybą, daugybą, jis paaiškino per vieną ir tą patį modelį – skaičių tiesę. Man tas padarė didžiulį įspūdį – buvo nauja ir neįprasta. Apsilankiau jo vedamame seminare mokytojams ir dar labiau sustiprėjo tas įvaizdis, kad atsakymai slypi turinyje, o ne metoduose. Pas jį rašiau ir magistrinį darbą, kuriame tyrinėjau pradinių klasių mokytojų matematines žinias.

Visuomenėje yra požiūris, kad pradinių klasių matematikos pamokas, gali išdėstyti bet kas. Juk viskas paprasta, nėra, ką aiškinti. Kai padariau savo tyrimą, paaiškėjo, kad tų mokytojų matematinės žinios yra skurdžios. Tai tik sustiprino mano nuomonę, kad silpno matematinio rengimo šaknys glūdi ne metodikoje, o tame, ar mokytojas supranta pačią matematiką.

Po magistro pailsėjęs vienerius ar dvejus metus, pasirinkau doktorantūrą pas tą patį Rimą Norvaišą.

Ką planuoji veikti ateityje, ar būsi matematikos dėstytojas?

Tikiuosi, kad ateityje man teks dirbti su mokytojais arba su būsimais mokytojais. Gilinuosi į turinį ir norėčiau tas žinias perteikti mokytojams ir tokiu būdu, viliuosi, pavyks patenkinti savo mėgavimąsi idėjų perteikimu ir tuo, kad mažiau reikės kovoti dėl dėmesio dėstymo metu. O gal ir ne :)

Šį rudenį pradėjai kurti tinklalaidę apie matematiką. Kam ji skirta, koks jos tikslas? Ar tik matematikos entuziastams ar platesnei auditorijai, kad ji susidomėtų matematika?

Mano tikslas, kad matematika susidomėtų didesnė auditorija, kad kiltų diskusijos apie matematiką mokytojų ar tėvų tarpe. Norėčiau, kad tinklalaidė būtų kaip idėjų šaltinis, kurio medžiaga įžiebtų diskusijas.

Tarkim, prieš trisdešimt metų niekas nekalbėjo apie sveiką mitybą, gyvenseną, baltymus ir skirtingus cukrus, tarplaikinio badavimo dietas, nežinojo ir taip plačiai nesidomėjo kaip dabar. Mes visi dabar suprantame ir maisto sudėtį, galime įvertinti maisto kokybę, žinome apie sporto naudą. Tai noriu pasakyti, kad apie tai irgi kažkas pradėjo kalbėti, diskutuoti, kažkas parašė knygą, pakalbėjo kokioje nors radijo laidoje. Ir taip susiformavo tokia kultūra. Mano tolimas tikslas būtų, kad matematika taptų svarbesnė ir labiau suprantama visiems. Noriu kurti kultūrą ir sąvokas, kuriomis būtų galima remtis, kurios būtų suprastos visuomenėje ir kurtųsi naratyvas apie matematiką.

Kaip manai, ar matematika ir jos mokymas bus tavo viso gyvenimo veikla?

Kol kas panašu į tai, bet kyla klausimas dėl finansų, ar galima iš to išgyventi. Turinio prasme kol kas nesiruošiu trauktis iš šios srities – joje yra be galo daug veiklos ir man įdomu tą daryti.

Ką patartumei jaunam žmogui, kuris dabar renkasi profesiją, studijas?

Ko gero, mano patarimas būtų stoti į fundamentalias studijas, pavyzdžiui, į tokias, kurios skaičiuoja bent 500 metų. Jeigu tie mokslai nenumirė per  500 metų, per ateinančius 20 metų irgi nenumirs. Platoną žmonės skaitys ir po 500 metų, kaip skaito dabar ir stebisi, ką jis galėjo sugalvoti prieš 2500 tūkstančio metų. Fundamentalios studijos suteiks fundamentalų išsilavinimą. O studijos, kurios yra šiandienos klyksmas, po kelerių metų bus nebe klyksmas, o žinios taps pasenusios.

Kaip apskritai atrasti tą mylimą veiklą gyvenime, jeigu, tarkime, mokiniui mokykloje, sekasi beveik viskas ir galima rinktis daug kelių?

Viena vertus, ta veikla, tikėtina, atras žmogų pati – taip nutiko ir man su matematika. Kita vertus, ar tai, kas žmogui patinka ir yra tai, ką turi veikti profesine prasme. Pavyzdžiui, man patinka groti gitara ir dainuoti, tačiau nenorėčiau paversti to profesine veikla, nes tai automatiškai suterštų dabartinį muzikavimo teikiamą malonumą. Šioje veikloje neprivalau konkuruoti su kitais, mokytis naujų dainų ir jau dešimt metų besimėgaudamas groju tą patį bliuzą.

Pratęsiant mintį apie veiklos pasirinkimą, esu tikras, kad kokią veiklą žmogus bepasirinktų, bus nemaža dalis to, kad darbe nepatiks, erzins ir kels iššūkius. Galbūt tingėsis eiti į jį, kaip dabar tingisi eiti į mokyklą. Gyvenime visada yra dvi pusės: geroji ir blogoji. Blogosios pusės neįmanoma išvengti, kad ir ką veiktum. Mano patarimas – susitaikyti ir atsipalaiduoti dėl to, kad tas pasirinkimas nebus visam gyvenimui, nebus pasaulio pabaiga, jeigu iš pirmo karto nepasirinks kažko tobulai tinkančio.

Kalbino Aušra Karklytė.

Nuotrauka – Rasos Ungurės.