Kita „Apšviestosios“ istorija: nuo bakalauro iki bedarbystės karantino metu

Šiandien Lina Sidaraitė jau vėl dirba rinkodaros srityje. Tačiau dar visai neseniai jai teko darbo ieškoti pačiame COVID 19 pandemijos įkarštyje. Nepaisant patirtų nusivylimų, ji teigia kaip tik tuomet supratusi tikrąją savo akademinio išsilavinimo prasmę. Dalinamės Linos apmąstymais, kurie virto autentišku laišku – apie studijų reikšmę, patirtis skirtinguose universitetuose,  profesijos rinkimosi ir išpildymo kelią, kurie kilo būtent darbo paieškų metu. Įdomiausia, kad šiuos apmąstymus paskatino ne kas kitas, o į daugelį bestselerių sąrašų prieš porą metų patekusi knyga.   





LINOS SIDARAITĖS laiškas

„Apšviestoji“ – tai lietuviškas Taros Westover bestselerio „Educated“ pavadinimas.  Prieš perskaitant šiuos memuarus (beje, rekomenduotus Bilo Geitso ir Barako Obamos) buvau šventai įsitikinusi, kad aukštasis mokslas – tiesiog pervertinamas. Juk viską, ką išties žinau apie rinkodarą, išmokau būtent savo pirmajame darbe šioje srityje, o ne magistro studijose. Tačiau Taros istorija privertė mane susimąstyti.

Knygos autorė užaugo survivalistų mormonų šeimoje kažkur nuošalioje vietovėje Amerikoje. Savarankiškai (ir beveik slapta nuo tėvų)  namuose besimokydama Tara sugebėjo įstoti į koledžą ir taip į mokymo instituciją pirmą kartą žengė būdama 17 metų. Dabar ji – prestižinio Kembridžo universiteto istorijos mokslų daktarė.

Visgi ši istorija visai ne apie mormonizmą ar sudėtingus šeimos santykius. Pirmiausia – tai pasakojimas apie išsilavinimą ir jo galią. Viename interviu autorė teigia, kad išsilavinimas yra savęs pažinimo procesas. O tai, kad pabaigę mokslus turime daugiau galimybių įsidarbinti, tėra puikus šalutinis efektas.

Įkvėpta tokio Taros požiūrio ir turėdama daug laisvo laiko karantino metu, išsikėliau sau užduotį peržvelgti savo pačios studijų kelią. Nors ir esu bedarbė arba, jei oriau, „beieškanti svajonių darbo“, nutariau išsiaiškinti, ką naudingo vis tik man suteikė aukštasis mokslas.


Apšvietimo pradžių pradžia

Dar kartą žvilgtelėjau į savo CV. Mano „apšviestosios“ istorija prasideda kiek anksčiau nei pirmasis jo įrašas apie bakalauro studijas. Dar mokantis vienoje iš Vilniaus gimnazijų, 12 klasėje atrodė, kad pasaulis sukasi vien apie valstybinius brandos egzaminus. Kokius egzaminus laikyti? Kokius korepetitorius pasirinkti? Kaip sužinoti kuo daugiau „hackų“ egzamino laikymui? Kiti klausimai – pvz., ko aš iš tiesų noriu, ką man patinka veikti, kokie mano talentai – atrodė nerimti ir poetiniai.

Tuomet mano gyvenime, namuose ir šeimoje buvo nemažai sumaišties, todėl ir sprendimus priėmiau labai chaotiškai. „Sėkminga menininke nebūsiu, nes per mažai talento. O išgyventi gi reikės. Be to, pinigų ir stojamiesiems į dailės akademiją, ir korepetitoriams tikrai niekur negausiu. Matematika nesiseka, tad reikia stoti ten, kur nereikės matkės egzo: pvz., socialinis darbas, kultūros istorija ir antropologija...aj, dar parašysiu ir žurnalistiką – vis tiek neįstosiu”, – pamenu tada kontempliuojant.

Žurnalistikos bakalauras Vilniuje

Ėmiau ir įstojau. Nes tuos ne „matkės“ egzaminus išlaikiau puikiai, na, o per žurnalistikos stojamąjį turbūt tiesiog pasisekė. Juk politikoje nenusimaniau, matyt, tiesiog praslydau kaip tipažas „prie meno ir kultūros“. Dauguma kursiokų atrodė tokie užtikrinti ir priartėję prie savo gyvenimo svajonės tapti žurnalistais.

Aiškumo, kas esu ir ko noriu iš gyvenimo, studijų metu daugiau neatsirado. Universiteto sistema ir taisyklės atrodė sudėtingi, paskaitos, nors ir įdomios, reikalavo susikaupimo, o tėvų namuose susikaupti ir įsijausti į mokslus trukdė problemos. Vis kamavo klausimas – ar čia tikrai mano vieta, o jei ne, kur dabar pasidėti? Juk būtinai reikia diplomo, kad užsitikrinčiau ateities pajamas ir gyvenimą.

Atrodo, kad kur kas daugiau pastangų nei patiems mokslams dėjau įrodyti sau ir kitiems, kad esu verta būti žurnalistikos studente. Norėjau būti kaip kiti, bandžiau pritapti prie tos arogantiškai žavios intelektualios atmosferos. Mano pastangos nebuvo labai sėkmingos. Tad tiesiog vengiau lankytis paskaitose. Egzaminus išlaikydavau pakankamai gerai, bet šaltinius „zubrindavau“ viena namuose naktimis. Kai pagalvoju dabar – kaip gaila tų praleistų paskaitų, juk dalykai buvo įdomūs.

Nors žurnalistiką studijavau savo kurso „paraštėse“ ir garsia žurnaliste taip ir netapau, vis dėlto daug sužinojau apie kritinį mąstymą ir objektyvumą (gal visgi daugiau apie kritinį mąstymą). Bet kokiu atveju, dabar sumišęs su empatija, smalsumu ir naivumu, jis yra svarbi mano asmenybės dalis.

Rinkodaros magistras Danijoje

Po tokių, tik iš dalies sėkmingų bakalauro studijų reikėjo antro, sėkmingesnio dublio – magistro, o idealiu atveju dar ir užsienyje. Be to, juk žurnalistė iš manęs tokia „pusėtina“. Tačiau po bakalaurinio rašymo kančių į kitus mokslus stačia galva šokti neskubėjau. Išdūmiau pasidarbuoti, arba kaip tada sakiau „pralaužti anglų kalbos“, į Kiprą. Na, dar pasilepinti saule ir jūra. Mano planuoti keturi mėnesiai Kipre virto trimis vasaros sezonais.

Beje, nemažai sutiktų, net ir jaunų kipriečių, nesuko sau galvos aukštuoju mokslu.  Ten visiškai įprasta po mokyklos iškart darbuotis turizmo paslaugų srityje ar imtis kitokio, nekvalifikuotu vadinamo darbo. Tad vietiniams mano žurnalistikos studijos kėlė pagarbą, o man rietė nosį.

Kai paplūdimio gyvenimo Kipre jau buvo gana, patekau į vieną iš Danijos universitetų Odensės mieste. Tiesa, studijas ir vėl rinkausi chaotiškai. Gi tiesiog reikia magistro, kažkiek susijusio su žurnalistika, PR ar medijomis. Svarbiausia, kad ateityje būtų daugiau galimybių įsidarbinti. Pasirinkau programą „Business, Language and Culture: Marketing and Comminucation“. Ne visai supratau, ką tai reiškė, bet juk šioje studijų programoje jau pusmetį mokėsi draugė ir sakė, kad „faina“.

Magistras buvo daug sėkmingesnis nei šiek tiek pridegęs pirmasis žurnalistikos studijų blynas. Be to, pasibaigęs „vyšnia ant torto“. Taip studentai vadino aukščiausią baigiamojo darbo įvertinimą – 12 balų. Neva jį gaudavo tik tie, kurių darbai pranokdavo net ir didžiausius dėstytojų lūkesčius.

Priešingai nei bakalaurinis, mano magistrinis darbas (apie vartotojų elgseną) buvo įtraukęs ne tik visą mano dėmesį, bet ir kėlė aistrą. Draugams jau galutinai buvo įgrisusios mano „sapalionės“ apie tai, tačiau juos kankinti buvo verta. Darbo gynimo metu gavau ne tik tąją vyšnią – 12 balų – bet ir išgirdau iš vertintojų, kad „tokio lygio darbo dėstytojai iš studentų paprastai nesitiki“.

Kas atsitiko per dvejus magistro studijų metus, kad nuo nesusivokimo kur įstojau, studijas baigiau aukščiausiu įvertinimu ir darbu, kuriuo iki šiandienos didžiuojuosi labiausiai?

Manau, pirmiausia – tai draugiški ir pagarbūs santykiai tarp dėstytojų ir studentų, kai į profesorių gali kreiptis tiesiog „tu“. Antai bakalauro laikais, bijodavau netgi klausti per paskaitas ir skambėti kvailai. Nustebau, kad Danijos universitete net kvailiausiai skambantys klausimai nebuvo smerkiami nei dėstytojų, nei studentų. Visi it džiaugėsi vien įsitraukimu, dalyvavimu.

Pamenu, buvo studentų, kurie savo prezentacijų metu drebėjo, mikčiojo ir vos galėjo žodį pratarti. Tačiau auditorijoje niekas nekikeno ir akių nevartė. Priešingai – jautėsi nebyli palaikymo banga. Tokia atmosfera po truputį keitė mano įprotį praleisti paskaitas, nors prisipažinsiu, jis buvo giliai įsišaknijęs, o ypač ankstyvais rytais.

Kitas svarbus aspektas – tai laisvė. Pavyzdžiui, laisvė susigalvoti temas atsiskaitomiesiems darbams, dažniausiai referatams. Net nepamenu ar būdavo iš anksto pasiūlytų temų. Taip pat laisvė rinktis ar rašysi darbą pats vienas, ar su kurso draugu, o gal net su keliais.


Patarimai kaip siekti „apšvietimo“

Anot Taros, „apšviestasis“ arba išsilavinęs žmogus nėra tas, kuris gali atmintinai išpyškinti krūvą faktų ar tiesiog žino daugybę dalykų. „Manau, kad tai greičiausiai tas, kurio mąstymas yra lankstus, kuris gali įvertinti savo paties išankstines nuomones, kuris gali pasiekti gilius supratimo lygius ir taip pamatyti pasaulį iš kitos pusės,“ – teigia ji.

Galiu tik pritarti ir padėkoti jos knygai, kuri paskatino „nenurašyti“ savo akademinio kelio kaip menkaverčio. Nepaisant visko, kaip niekada aiškiai matau, kokią įtaka išsilavinimas padarė mano asmeniniam gyvenimui. Galimybė siekti aukštojo mokslo dabar man atrodo it didelė dovana. Man ne visai pavyko ja pasimėgauti. Tad, jei viską galėčiau pakartoti iš pradžių, duočiau sau tokius 5 patarimus:

  • Skirti pakankamai dėmesio profesijos ir studijų pasirinkimo sprendimui: pvz., paklausti savęs, kas džiugino mokykloje ir už jos ribų. Ekonominiai ir praktiniai sumetimai – svarbu, tačiau lygiai taip pat svarbu ir vidinė motyvacija bei aistra.
  • Studijuojant pabandyti susikurti ar susirasti aplinką, kurioje būtų ramu, kur būtų galima susikaupti. Svarbu rasti vietą, kurioje būnant bent trumpam negraužtų joks nerimas, įvairūs gyvenimo trukdžiai.
  • Nesimokyti tik dėl pažymių ir diplomo. Taip galima prarasti daug „turto“, kurį vėliau, dirbant ir gyvenimo tempui vis greitėjant, bus sunku susigrąžinti.
  • Neprarasti pagarbos sau net jei sunku pritapti ar nesiseka mokytis gerai. Vien žingsnis ryžtis mokslams yra vertas pagarbos. Tai didelio iššūkio priėmimas. Be to, nebūtina puikiai pritapti visur ir prie visko. Svarbiausia – atrasti ryšį su pačiu mokslu objektu. Juk tai ir yra dėl ko ryžotės eiti akademiniu keliu.
  • NEĮNIKTI Į SERIALUS. Jeigu anuomet butų egzistavęs „Netflix“, turbūt nebūčiau baigusi nė vienų studijų. Žinau, kaip kiekviena serija bent 20-40 min. ištrina iš šio pasaulio egzaminus ar kitus darbus. Vis dėlto, verčiau atrasti savo moksluose tokius aspektus, kurie sudomins ne mažiau nei labiausiai įtraukiantys serialai, nei kiurksoti ant sofos su šaldyta pica.