Kelias į restorano šefus – per konditerių laboratoriją

,,Mokymasis – tai vienintelis veiksmas, kurio protas niekad nebaigia, niekad nebijo ir dėl kurio niekad nesigaili“ –  Leonardo da Vinci.

Motyvuoti ir įkvepiantys vaikinai Kristupas Kuprys ir Robertas Avižūnas pagamintais patiekalais džiugina ne vieną. Atradę savo pašaukimą, o gyvenimo prasmę ir laimę įžvelgę vienoje svajonėje, Kristupas ir Robertas neketina sustoti mokytis ir tobulėti.  Tik vasarą atsisveikinę su Klaipėdos turizmo mokykla, kur įgijo virėjo kvalifikaciją, vaikinai rudenį grįžo mokytis, šįkart – konditerijos paslapčių. Ir čia dar, tikriausiai, ne pabaiga. Jaunuolių ateities planuose – dar viena specialybė. O motyvas paprastas – jie žino, jog turės savo restoraną, tačiau jiems dar reikės nueiti ilgą kelią. Koks gi tas kelias iki virtuvės šefo  – garbingos ir daugybę tradicijų puoselėjančios profesijos? Apie patirtis mokykloje ir ateities planus Kristupas ir Robertas dalijasi šiame interviu.

Kada atradote talentą suktis virtuvėje?

Kristupas: jau seniai. Ruošti valgį man patikdavo nuo vaikystės. Mėgdavau gaminti savo mamai – ji ilgai dirbdavo, grįždavo namo pavargusi, mano paruoštas maistas ją labai džiugindavo. Greičiausiai tai ir išugdė meilę maistui. Kai baigus dešimtą klasę atėjo laikas rinktis profesiją, galutinai nusprendžiau, kad noriu būti virėju, gaminti maistą ne tik sau, nes tai suteikia laimę man ir kitiems.

Robertas: viskas prasidėjo, kai pajūrio kurorte ieškojau darbo vasarai. Įsidarbinęs virtuvėje pagalbiniu darbininku, pabandžiau pagaminti keletą patiekalų. Mano gamintas valgis visiems patiko, netrukus gavau pasiūlymą būti virėju restorane Šventojoje. O kolegų paskatintas nusprendžiau mokytis virėjo profesijos.

Koks buvo tavo pirmasis pagamintas patiekalas restorane?

Robertas: tiksliai neprisimenu, koks buvo mano pirmasis patiekalas, tačiau tikrai žinau, kad labiausiai patikdavo ir geriausiai sekėsi gaminti picas. Žavėjo tai, kad picos padą sukdavome ne mašina, o rankomis.

Kristupai, koks buvo tavo pirmasis darbas? Ar jis buvo susijęs su maistu?

Būdamas dešimties jau pardavinėjau laikraščius. Tačiau visada norėjau dirbti virtuvėje, siekiau savo svajonės. Pirmame kurse pavyko įsidarbinti penkių žvaigždučių viešbučio restorane Palangoje. Iš pradžių dirbau padėjėju, ruošiau pusgaminius, tačiau greitai buvau įvertintas ir  pradėjau dirbti virėju. Galiu drąsiai teigti, jog mano širdis yra virtuvėje. Neįsivaizduoju, kaip žmonės per dieną dirba tik aštuonias valandas. Normali darbo diena man yra apie dvylika valandų, negalėčiau dirbti trumpiau. Ir nuovargis vakare man yra malonus, jaučiuosi realizavęs save, suprantu, kad mano diena buvo prasminga.

Robertai, kokių savybių reikia turėti norint pasiekti virtuvėje aukščiausią šefo poziciją?

Svarbiausia – išmokti kuo daugiau technikos, nuolat tobulėti ir sunkiai dirbti. Šefas virtuvėje turi būti autoritetas, o tam reikia tvirto stuburo. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir už daug kitų žmonių. Maistą reikia pagaminti ir patiekti taip, kad klientas visada norėtų sugrįžti. Labai norėčiau būti virtuvės šefu.

Ar patys dažnai užsukat papietauti į restoranus?

Robertas: taip, užsuku dažnai. Mane „veža“ Azijos regiono virtuvė. Nors nedažnai, bet džiaugiuosi atradęs vietą, kur aukšto lygio aptarnavimas, skanūs ir stilingi patiekalai.

Kristupas: mano mėgstamiausi itališko maisto restoranai. Manau, kad italų virtuvė gana paprasta, bet tikrai neprasta. Kai tik turiu laiko, gilinuosi į itališkos virtuvės receptus. Šiuo metu antrą kartą skaitau Angela Hartnett's knygą ,,Cucina: Three Generations of Italian Family Cooking“, kurią gavau dovanų po praktikos restorane Londone. Nusirašau receptus, išbandau, mokausi. Tikras įkvėpimo šaltinis!

Praktika Londone? Papasakok apie tai daugiau.

Kristupas: Londone buvau du kartus, tai buvo stažuotės pagal „Erasmus+“ programą. Abu kartus po tris mėnesius dirbau geriausiuose Londono restoranuose. Dažniausiai po 12-14 valandų. Didžiausią įspūdį paliko pirmasis išvykimas ir sutikta šefė Mirella. Dirbdamas šalia jos vis labiau supratau, kad teisingai pasirinkau savo kelią, noriu eiti pirmyn ir niekada nesustoti. Žodžiais sunku nusakyti, kaip stažuotės Londone pakeitė mano gyvenimą. Tikra patirtis virtuvėje, darbas su žymiausiais šefais, o kur dar svaiginantis Londono grožis.

Robertas: aš taip pat dukart buvau išvykęs stažuotis Londone. Kadangi labai mėgstu azijiečių maistą ir kultūrą, tikslingai rinkausi mokytis japonų virtuvės. Visą laiką mane supo daug stiprių mokytojų, visi jie padėjo formuotis ir kaip asmenybei, ir kaip šefui. Neįkainojama patirtis, kiekviena diena savaip ypatinga, kerintys Londono vaizdai, miesto architektūra, žmonės. Kas gali būti geriau?

Šiemet pasirinkote panašią, tačiau kitą mokymo programą – konditerio. Kodėl nusprendėte įgyti dar vieną kvalifikaciją, jeigu būti šefu jau ir taip įdomu?

Kristupas: konditerijos reikia mokėti kiekvienam save gerbiančiam šefui. Tik šefas profesionalas gali siūlyti ateiti į savo restoraną ir patirti naują skonio pasaulį. O koks gi skonio pasaulis būtų be desertų? O dar kai desertą pagamino pats šefas, savo rankomis ir su meile. Tobula.

Robertas: priežastis paprasta – man beprotiškai patinka gaminti desertus, noriu gaminti įmantriausius saldumynus ir stebinti lankytojus.

Gal ateityje norėtumėte įveikti dar kokią mokymo programą?

Kristupas: norėčiau išmokti, kaip reikia kurti, valdyti, organizuoti verslą, būti geru vadovu. Bet tai dar ateityje, o dabar noriu tobulėti pasirinktoje konditerio profesijoje, mokytis, kuo daugiau pasisemti iš praktikos, stažuočių.

Robertas: mano svajonė – mokytis „Le Cordon Bleu London Culinary School & Management“ mokykloje Londone. Mokslas ten labai brangus, bet pasvajoti juk galima...

 

Kalbino „Euroguidance“ ambasadorius  Audrius Kurlavičius

Nuotraukoje Robertas Avižūnas.