Karo žurnalistas V. Balkūnas: „Ne ten būna sunku, o grįžus namo“

Karo zonoje, priešakinėse pozicijose, gyvenimas kitoks – jis labai paprastas. Pavalgyti, pamiegoti ir kad nepataikytų. Viskas. Ten nebelieka rūpesčių, kuriuos mes sau susikuriame čia. Nėra intrigų, dramų, noriu, nenoriu, galiu, negaliu. Anot fotožurnalisto Vidmanto Balkūno, žmonės bei visas gyvenimas taip supaprastėja, kad nuvykus į karo zoną, išnyksta ir visos tavo problemos.

„Bet grįžus į Lietuvą, būna tikrai sunku adaptuotis – kažkas ne taip pažiūrėjo, tu ne taip pasakei, per daug pasakei ar iš viso nieko nepasakei, o kažkas tikėjosi... Tada galvoji – apie ką mes čia šnekame?! Taigi būna sunku grįžti iš iki minimumo supaprastinto gyvenimo, kur svarbiausia „Maslow“ piramidės poreikių apačia – saugumas ir maistas. O grįžus namo reikia nardyti po visą poreikių paletę – ryšių ir priklausymo, pasiekimų, saviraiškos ir t.t.“, – pasakoja V. Balkūnas, į karo zoną pirmą kartą vykęs prieš daugiau nei 12 metų.

Pasikalbėti apie karo žurnalisto darbą susitinkame „15min“ dokumentinio filmo „Nematomi žmonės: kaip Vilnius tapo NATO tvirtove“ premjeros išvakarėse. V. Balkūnas prodiusavo šį filmą apie vadovybės apsaugos, žvalgybos, sprogmenų specialistų, snaiperių, „Aro“ pareigūnų, maisto tikrintojų darbo užkulisius.

„Iš NATO susitikimo man labiausiai įstrigusi nuotrauka yra iš žvalgybos štabo. Žmonės sėdi prie stalo ir daugiau nieko – menine prasme gal nuotrauka ir nėra įspūdinga, bet niekas kitas nepadarė tokio kadro. Kad sugebėtum prieitum prie tų žmonių, jie turi tavimi pasitikėti, tu turi kurti ryšį ir niekada nepavesti. Tai viena svarbiausių taisyklių, jeigu nori dirbti karštuose taškuose, išskirtinėse situacijose“, – pasakoja šiuo metu „15min“ tyrimų fotožurnalistas.

 

Ten, kur tikra

Nelaimės ir nusikaltimai, ekstremalus sportas, alpinizmas, urvų tyrinėjimas, kariniai konfliktai, žmonių gyvenimo kritinės patirtys – tai V. Balkūno reportažų temos. „Čia tikras gyvenimas. Jeigu rašyčiau apie aktualijas, politiką, turėčiau sėdėti telefone, nuolat rengti interviu, o čia matau gimimą, matau mirtį, matau skausmą. Būnu tokiose situacijose, kuriose žmonės nemoka ir negali meluoti“, – sako Vidmantas.

Iš Varėnos kilęs V. Balkūnas fotografuoti pradėjo būdamas 10–12 metų, pirmieji jo straipsniai su nuotraukomis publikuoti vietiniame laikraštyje dar besimokant mokykloje. „Pradėjau fotografuoti nespalvota juosta su „Smena“ fotoaparatu, pats ryškindavau juostas, darydavau nuotraukas. Po mokyklos dirbau viešųjų ryšių agentūroje, bet iš ten išmetė kaip nevaldomą“, – juokiasi Vidmantas.

„2007 metais nužudė fotografą Viktorą Kapočių ir „Lietuvos rytas“ skubiai ieškojo į jo vietą fotografo. Pradėjau dirbti ir įsivažiavau. Iš pradžių tik fotografuodavau, paskui pradėjau fotografuoti ir rašyti. Dažnai lendu į tokias vietas, kur žurnalistai drauge nenori ar negali važiuoti, o jeigu nori išsamiai atspindėti temą, neužtenka tik fotografijų ar filmuotos medžiagos, reikia ir parašyti, – sako V. Balkūnas ir patikslina, kad reikia daug laiko ir nemažo įdirbio, kad tavimi pasitikėtų, pvz. specialiosios tarnybos, todėl negali paimti žmogaus iš šono ir sakyti, kad štai šis žurnalistas irgi važiuos, – tada ir tenka pabūti barbe devyndarbe.“

V. Balkūnas rengė reportažus apie migrantų krizes: 2015 m. sekė paskui prieglobsčio prašytojus nuo Sirijos iki Vokietijos sienos, 2016 m. dirbo prie Graikijos ir Makedonijos pasienio, fotografavo teroristinių išpuolių vietose Briuselyje, pandemijos pradžioje Lietuvoje fiksavo medikų darbą priešakinėse linijose kovojant su Covid-19, nelegalių migrantų krizę Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, tyrė šiukšlių mafijos pogrindį. Net keletą kartų dirbo už poliarinio rato, leidosi po žeme su urvų tyrinėtojai speleologais, kopė į įvairius kalnus su alpinistais. Reportažus rengė iš Afganistano, Kosovo, Ukrainos, Kalnų Karabacho karo zonų.

Pagrindinis darbo įrankis ne kamera ar mikrofonas, o liežuvis

Kaip išgyventi ir gauti išskirtinių kadrų tokiose ekstremaliose situacijose – turbūt ne vienam kylantis klausimas. V. Balkūnas sako, kad ir žurnalisto, ir fotožurnalisto pagrindinis darbo įrankis yra liežuvis: „Nuovokumas, tinkamas situacijos vertinimas ir mokėjimas laiku pasakyti teisingą frazę arba patylėti. Gali būti labai prastas fotografas, bet jeigu turėsi liežuvį ir pateksi ten, kur kiti negali – pasieksi labai daug. Bet galioja ir atvirkščia taisyklė – gali būti techniškai labai geras fotografas, bet jeigu nemokėsi bendrauti ir nesugebėsi patekti į išskirtines vietas, nieko gero nebus. Sėdėsi prezidentūros žurnalistų vietose su 20 kitų kolegų ir gal padarysi išskirtinai kokybišką kadrą, bet tokią pačią sceną bus užfiksavę ir visi kiti 20 fotografų“, – sako V. Balkūnas ir pabrėžia, kad mokėjimas bendrauti, santykių užmezgimas, jų įtvirtinimas, nepavedimas, pasitikėjimo išugdymas yra pagrindas, be kurio nepavyks gauti reikiamos informacijos.

Anot pašnekovo, karo zonoje ar kokioje nors kitoje ekstremalioje vietoje niekas kaip mažam vaikui neaiškins, ką galima daryti, o ko ne. „Pats turi suvokti ir pastebėti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Štai pavyzdys: karo priešakinėse linijose gyveno medikas, atvažiavome žurnalistų būrys, visi iš autobuso išsilakstė kas sau, o aš nuėjau pas tą mediką. Jo nepažįstu, pasibeldžiu ir klausiu, ar galima užeiti. Matau, kad verandoje labai tvarkingai, net pagal dydį sustatyti jo batai. Suprantu, kad žmogus pedantas, taigi prieš užeidamas gerai nusivalau batus, nusiaunu ir lygiai taip pat tvarkingai padedu palei sieną.

Mes pradedame po truputį šnekėtis, jis atsipalaiduoja, daugiau pasakoja. Tik pyst – vienas kolega, kuris buvo matęs, kur aš einu, neradęs sau temos aname „turguje“, irgi pasuko pas mediką. Taigi mudu su mediku šnekamės ir staiga durys atsilapoja be jokio beldimo, žurnalistas įvaro tiesiai į kambario vidurį ir aš matau, kaip mediko akys nukrypsta į apačią – į purvinus kerzus ant švaraus jo kilimo. „Na, kaip jums sekasi?“, – šauna žurnalistas, „Gerai“, – teatsako medikas. Žurnalistas dar pasimakaluoja, nieko negauna ir dingsta.“

Anot V. Balkūno, ši situacija puikiai iliustruoja, kad nesuveiks nei profesionalumas, nei žurnalistikos amato išmanymas, jeigu situacijose nepastebėsi, kas kitam žmogui svarbu. „Čia buvo svarbu pedantiškumas, tvarka ir jeigu nesilaikai pašnekovo taisyklių, nieko nepeši“, – įsitikinęs Vidmantas.

Į Kabulą civiliniu reisu, atgal – kariškių „Spartan“

V. Balkūnas pasakoja, kad pirmą kartą į karo zoną vyko 2011 m. „Tuo metu su kolega žurnalistu patys nusipirkome bilietus civiliniu reisu į Kabulą. Tada aš per Krašto apsaugos ministeriją bandžiau gauti leidimą ir jie pasakė – OK. Kabule mus priėmė Lietuvos kariškiai su kurių lėktuvu po mėnesio ir grįžome namo“, – sako Vidmantas.

„Per tą laiką neblogai prasisukome: ir su apsauga, ir be apsaugos buvome, dalyvavome vestuvėse, buvome pas vietinius karo vadus, su koviniais patruliais važiavome į kalnus, vienu metu ir riaušės buvo bekylą...“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.

Kalbant apie karo žurnalistiką, V. Balkūnas išskiria kelis pagrindinius būdus, kaip gaunama (renkama) informacija:

1. „Embedinimasis“ (įsiterpimas) – tai būdas, kai važiuoji su kariškiais, jie tave saugo, maitina, perveža iš vieno taško į kitą. Šio būdo pliusas, kad gali palyginus nesunkiai patekti net ir į labai karštas zonas, kur tave saugo. Minusas, kad važiuodamas pasirašai didelės apimties sutartį, kad jeigu kariškiams nepatiks tavo užfiksuoti kadrai, jie gali paimti fotoaparato kortelę ir nupirkti tau naują – kad neatskleistum, ko jie nenori. Taip pat reikia suprasti, kad nuvažiavus su kariškiais ir su jais diena dienon važinėjant, būnant, susidraugauji ir nori nenori – tampi šališkas. Tada tikrai sunku atspindėti abi konflikto puses objektyviai, ypač kai su kariškiais sieja tiek emocijų – gal net patyrėte apšaudymų, kariškiai jus ištraukė, išgelbėjo gyvybę.

2. Savarankiškas nuvykimas ir dalyvavimas kariškių ar URM organizuojamuose turuose žurnalistams. Taip buvo Kalnų Karabache. Apsigyveni viešbutyje, užsiregistruoji ir gauni reikiamus leidimus – akreditacijas. Tuomet sukuriama žurnalistų bendravimo grupė (tuo metu buvo naudojamas „Whatsapp“). Kiekvieną rytą gauni žinutę, kur organizuojamas turas, pvz. šiandien važiuosim apžiūrėti sugriautos mokyklos, vaikų darželio, o po to jums pakomentuos koks nors vietinis komendantas ar kitas pašnekovas.

Jeigu dalyvauji šou programoje, kasdien garantuotai turi bent jau vidutinės kokybės medžiagos: susprogdintas darželis, apšaudyta greitoji, instrukcija, kaip kasetinius sprogmenis išminuoti, pakalbini tau jau pastatytus žmones. Bet tokių, kaip tu, dar yra 20, 30 ar 50. Pavyzdžiui, į Bučą Ukrainoje važiavo keli šimtai fotožurnalistų ir fiksavo vaizdus, kuriuos mes visi matėme. Tavo didžiausias darbas yra nufilmuoti ar fotografuoti taip, kad kadre nesimatytų kitų kolegų žurnalistų.

Su „ekskursija“ atidirbi kelias valandas, grįžti į viešbutį, į kompiuterį persikeli medžiagą, surašai tekstus ir vakare gali drąsiai eiti alaus. Kitą rytą atsikeli ir vėl gauni žinutę, kur vykstama, arba ateini į žiniasklaidos centrą ir ten jau vietoje lauki informacijos.

3.Važiuoji visiškai savarankiškai ir vienas lendi į priešakines linijas, gyveni su vietiniais, ieškai pašnekovų. Šis būdas yra pats sudėtingiausias. Štai, priešakinėse pozicijose gyvenome porą naktų, prasideda apšaudymas – slėptis, nesislėpti? Arba iš apkasų tau rodo, kur snaiperis taikosi į tave, iškiši kamerą iš apkaso ir filmuoji. Sudėtinga įlįsti ir kasdien turėti nuolatinį medžiagos srautą, gali dvi paras kažkur laukti, neišeiti iš apkaso ar bunkerio. Bet kai jau gauni medžiagos, ji būna unikali, išskirtinė. Visai kitaip pamatai situaciją, supranti aplinkybes.

Atsimenu, gyvenome su kariais, sėdėjome priešakinėse linijose. Ryte vyrai prausiasi, užsiima rutininiais darbais ir staiga kažkoks sujudimas: atbėga 2–3 žurnalistai, su apsauga nuo kojų iki galvos: liemenės su užrašais „TV“, „PRESS“, šalmai. Kaip viesulas kelias minutes pafotografuoja, pafilmuoja ir toliau nubėga. Visi žiūri – kas čia įvyko?! O pasirodo, tai buvo minėtoji „ekskursija“. Žurnalistus ir į apkasus atveža, bet įspėja, kad tai labai pavojinga, kad turi 5 minutes ir viskas – turi dingti iš ten. Bet „ekskursija“ neįsigyvena į karių kasdienybę, jie tik pasifotografuoja su liemenėmis, šalmais, pasidaro stand-up‘us.

Bet, anot Vidmanto, karo žurnalistas turi išbandyti visus tris variantus, nes daug kas priklauso nuo situacijos, nuo to, kiek turi laiko, ką nori padaryti ir kur sieki papulti: „Pavyzdžiui, Afganistane tuo metu net nelabai ir buvo įmanoma kitaip papulti, tik embedinantis su kariškiais. Be to, gali miksuoti būdus: važiuoti į žurnalistų turą, o paskui 1–2 dienas daryti savo.“

Svarbu, kaip žmogus reaguoja stresinėse situacijose

Užsienio agentūros ir didžiosios žiniasklaidos kompanijos neleidžia žmonių į karo zoną be specialių mokymų. Juose moko, kaip išgyventi apšaudymo sąlygomis, kaip slėptis nuo snaiperių, artilerijos ugnies, ką daryti, kai tavo koloną susprogdina, kai pagrobia, kaip suteikti kitam medicininę pagalbą, kaip pabėgti iš nelaisvės, kaip elgtis nelaisvėje.

V. Balkūnas sako, kad Lietuva yra maža, čia dirba vos keletas žurnalistų, kurie važiuoja į karo zonas ir, deja, redakcijos neskiria nemažų pinigų specialiems mokymams: „Esu savanoriškai suorganizavęs 2–3 dienų kursus, kuriuos vedė medikai, kariškiai. Dalis Lietuvos žurnalistų yra juos baigę, taip pat dalis važiavo specialių mokymų užsienyje, – sako Vidmantas, bet pabrėžia, kad norint normaliai dirbti sudėtingomis sąlygomis, turi pratintis. – Mano atveju, tai prasidėjo nuo avarijų, gaisrų, žmogžudysčių, narkomanų fotografavimo. Tai situacijos, kuriose pradedi emociškai prisitaikyti ir tuomet nuvažiavus į karo zoną, paprastai nebebūna šoko. Blogiau būna grįžti atgal, kur žmonės sprendžia, tokias nereikšmingas problemas – „Aš čia nesėdėsiu, čia purvina; einam į kitą kavinę, nes čia gėrimai prasti...“

Pabaigai Vidmantas primena, kad norint būti žurnalistu, nebūtina baigti komunikacijos srities mokslų, tačiau svarbu suprasti, kad žurnalistika nėra tik darbas – tai gyvenimo būdas. „Jeigu norėsi, galėsi gyventi labai įdomų gyvenimą, nors tuo pačiu metu ir emociškai nelengvą. Bet reikia tikėti tuo, ką darai ir eiti iki galo. Svarbu nenuleisti rankų, jeigu iš pirmo karto nepasiseka, nes ieškant lengviausių kelių, gyvenimas bus nuobodus“, – įsitikinęs V. Balkūnas.

 

„Euroguidance“ ambasadorė Virginija Jaruševičiūtė. 

Nuotrauka Vilmos Lisauskaitės. Vidmantas Balkūnas Kariniame kliūčių ruože „Vaidotėno iššūkis 2017“.