Silvestras Dikčius: „Jei ko imiesi, varyk gerai“

#KARJEROSKODAS

Pristatome naują „Euroguidance“ rubriką „Karjeros kodas“. Joje kiekvieną mėnesį rasite atvirus pokalbius apie autentiškų žmonių autentiškas karjeros istorijas. Šiuose pasakojimuose atsispindės profesijos pasirinkimo kelias, lūkesčiai, norai bei realus gyvenimas. Kviečiame skaityti – tegul tarp eilučių pavyksta surasti ir savo karjeros kodą.

Pristatome pirmąjį pašnekovą – Silvestrą Dikčių – sinoptiką, prodiuserį, komunikacijos ir rinkodaros specialistą, tekstų kūrėją, kino žinovą ir festivalio „Kino pavasaris“ aktyvistą, prekės ženklo vadovą, Lietuvos pėsčiųjų asociacijos prezidentą, filosofijos bei Mindfulness sričių atstovą – žmogų, kurio spalvingą karjerą jungia vienas elementas: siekis daryti dalykus, kurie yra įdomūs jam pačiam.  

Papasakok – ką veiki gyvenime, kokia tavo profesija?
Kai manęs klausia, kokia mano profesija, aš niekada nežinau, kaip į jį atsakyti trumpai. Aš nebeturiu tos vienos profesijos. Dabar turiu daug tarpdisciplininių veiklų. Gal ir galima įžvelgti, kad darau kažkokius įdomius dalykus. Bet tai yra dalykai, kurie yra įdomūs man pačiam. Ir mano kelias nebuvo toks, kad aš žinojau, ko noriu, kai buvau labai jaunas.

Daugelis prisimena tave iš „Panoramos“ laidų, kai tiesioginiame LRT eteryje pristatydavai orų prognozę. Kaip pasukai šiuo keliu?
Man nutiko taip, kaip dažnai nutinka žmonėms. Aš stojau studijuoti meteorologiją be didelio supratimo, kas tai yra apskritai. Aš nežinojau, ką noriu mokytis. Būsimą specialybę pasirinkau pagal dalykų, kuriuos mokysiuosi, sąrašą. Iš pradžių gal buvo šiek tiek įdomu, šiek tiek neįdomu. Paskui, studijoms einant link pabaigos, pasidarė visai įdomu. Ir atsirado kažkokia meilė šiai profesijai. Patiko apskritai tas mokslo patyrimas. Tyrimai. Analizės. Kai pradedi suprasti, kad tau visai pavyksta įžvelgti kažkokius dalykus. Pats objektas atrodė labai gyvas – vanduo ir oras, jų sąlytis.

Dažnai pasitaiko taip, kad žmonės dirba ne pagal specialybę, kurią įgijo universitete, kolegijoje. Tau pavyko žinias pritaikyti ir praktikoje. Kaip manai, kodėl?  
Bakalaure nebuvau pirmūnas studentas. Bet, kai nusprendžiau mokslus tęsti magistrantūroje, pasakiau sau: jei stoju – varysiu gerai. Pavyko. Tada iš savo dėstytojo ir darbo vadovo gavau pasiūlymą kartu su kitais kurso draugais pusei metų vykti studijuoti į Sankt Peterburgą – pagal projektą, kurį finansavo Suomija. Vėliau turėjau grįžti į Lietuvą dirbti su modeliais, programavimu. Man buvo numatyta darbo vieta. Tačiau viskas pakrypo kiek kitaip ir gavau pasiūlymą dirbti sinoptiku Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Sinoptikas – tai žmogus, kuris prognozuoja orus. Ir man šioje srityje labai gerai sekėsi – vykau į stažuotes, mokymus užsienyje. Tada mane labai greitai pakvietė dirbti LRT.  O po šešerių metų tapau Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologijos skyriaus vedėju.

Panašu, kad tavo karjera klostėsi išties puikiai. Kodėl nusprendei palikti meteorologiją?
Jau buvau vyresnis ir man tapo aišku, kad nenoriu apsiriboti vien gamtos mokslų sritimi.  Supratau, kad galiu sau leisti vėl studijuoti. O labiausiai aš norėjau studijuoti filosofiją, nors iš jos – jokios apčiuopiamos naudos. Tuo metu man buvo aišku, kad čia yra dalykas, kuris man žiauriai įdomus. Vienas bičiulis juokavo, kad persikvalifikuoju iš vienos „žiauriai“ perspektyvios profesijos į kitą „žiauriai“ perspektyvią. Bet, nepaisant to, aš įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą ir pabaigiau dar vieną bakalaurą – filosofijos. O tada mečiau abu darbus – ir LRT, ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje.  

Ar radai darbą, kuris tave domintų?
Kinas visada buvo viena iš sričių, kuri mane domino. Todėl dalyvavau atrankoje dėl atstovo spaudai pozicijos vienoje kino platinimo kompanijoje. Gavau kūrybinę užduotį, ją atlikau ir gavau darbą. Aš buvau tas žmogus, kuris rašo tekstus, kuria tam tikrus marketingo elementus. Ir vėl man ten visai gerai sekėsi. Iš pradžių buvo smagu rašyti, bet po poros metų šis darbas ėmė erzinti. Net ir prastuose filmuose visada turėjau įžvelgti kažkokį gėrio elementą. Supratau, kad toks darbas man išties nelabai patinka.

O kaip meilė kinui ir menui – ar pavyko toliau sieti savo darbus su šiomis sritimis? Kaip tavo karjera klostėsi toliau?
Vėliau prisijungiau prie „Kino pavasario“ veiklų, dirbau festivalio komunikacijos komandoje. Taip pat, dirbau laisvai samdomu specialistu, plėtojau keletą komunikacijos projektų. Tuo metu buvau sumanęs keliauti ir kurti turinį, bet planai pasikeitė, kai sutikau savo žmoną – Jolitą Vaitkutę, menininkę. Pradėjome kartu dirbti – ėmiau jai natūraliai padėti. Tai, laikui bėgant, peraugo į veiklą, kuri apima labai daug sričių – komunikaciją, idėjų lukštenimą ir gryninimą, vadybą, art direction. Dabar tai vadinu prodiusavimu, nes šis terminas man atrodo artimiausias, nepaisant to, kad dažniau naudojamas kine. Esame įkūrę įmonę, esu jos vadovas. Taip pat, esu Lietuvos pėsčiųjų asociacijos prezidentas ir atstovas ryšiams su visuomene. Be to, meilė ėjimui paskatino prisijungti prie ėjimo tema besidominčio Startuolio komandos – dirbau prekės ženklo vadovu. Tačiau nei pati veikla, nei samdomo darbuotojo amplua neįkvėpė. Tad dabar vėl dirbame kartu su Jolita – jau išties darniai, pasimokę iš klaidų. Be to, po ilgos pertraukos grįžau į meteorologiją, tik šią sritį pasiekiu visai iš kitos pusės.


Nuo tada, kai dirbai meteorologijos srityje, praėjo nemažai laiko? Kaip jautiesi grįžęs?
Ir ši veikla man vėl labai patinka. Tačiau mano veiklos laukas dabar kitoks, platesnis. Ne tik prisijungiau prie LRT orų rubrikos komandos, bet ir ėmiau rašyti į DELFI+. Rašau klimato tema. Klimato kaita yra etinė problema. Tai jau yra filosofijos laukas. Dabar tą pačią profesiją galiu pasiekti visai iš kitos pusės: galiu pritaikyti platesnę, humanitarinių mokslų patirtį. Ir tai mane džiugina. Man atrodo, kad dabar yra tas laikas, kai reikia kalbėti apie klimato kaitą. Ir tai yra svarbu, nes siekiant tausoti gamtą, mažinti klimato kaitą, svarbu ne tik atsakingai vartoti, bet ir skleisti žinią, ir tai yra svarus indėlis.

Kuriai iš sričių norėtum skirti daugiausiai dėmesio ateityje?
Ateityje norėčiau daugiau rašyti klimato tema. Lietuvoje labai trūksta kokybiškos informacijos, kuri sujungtų kelias sritis: klimato etiką, gamtos ir socialinius mokslus. Manau, kad galiu šią spragą užpildyti.

Ar tiesa, kad tarpdisciplininės žinios gali labai padėti kopti karjeros laiptais?
Mano atveju – tikrai taip. Pavyzdžiui, menu aš domėjausi visada. Pats netapau menininku, nes čia jau reikia turėti gyslą, pašaukimą. Bet meną dabar pasiekiu iš kitos pusės. Tarkime, gaunu iš menininkės abstrakčią idėją ir turiu padaryti taip, kad ji funkcionuotų. Tai – ir brėžiniai, ir skaičiavimai. Man yra įdomu. O didžiausia filosofinio išsilavinimo nauda – konceptualaus mąstymo pagrindai. Be to, turėdamas filosofijos pagrindus, realiai gali daryti bet ką. Tai yra lyg starto aikštelė. Patirtis kine, kažkoks bendras dalykų žinojimas, visas mano veiklas lydintys vizualumo elementai – visa tai man padeda į dalykus pažiūrėti kitu kampu, rasti išeitis iš netipinių situacijų. Meteorologijoje, gamtos moksluose yra daug analizės, prognozių. Komunikacijoje taip pat yra daromos prognozės. Tu vis tiek turi numatyti, kaip veiks ta tavo komunikacija. Tos sritys – visos jos yra persidengusios. Tačiau visas mano veiklas jungia viena komponentė – pomėgis.


Kaip sėkmingai pasirinkti profesiją? Ką patartum jaunam žmogui?
Patarčiau pabandyti įsivertinti ne trumpalaikę naudą, bet tai, ar ilgalaikėje perspektyvoje tu norėsi būti su ta profesija: po dešimties, dvidešimties metų. Bet vertinti ne tik galimą naudą, bet ir tai, ar tau įdomu. Vis tiek iš širdies turi eiti, turi aistra kažkokia būti. Taip pat patarčiau pakalbėti su vyresniais žmonėmis, pasidomėti, kaip jie jaučiasi dėl savo pasirinkimo. Kaip jie vertina tą pasirinkimą dabar? Dabar vis dar madinga rinktis kažkokią populiarią arba naudingą profesiją, jeigu tau nėra įdomu, tai toli nenuves.

Kalbino Rasa Ungurė.

Nuotrauka D. Umbraso/LRT.