Suaugusiųjų švietimo statistinio tyrimo duomenimis, besimokančiųjų suaugusiųjų skaičius 2016 m. palyginus su visais Lietuvos gyventojais buvo 38,2 proc. Tai tik statistikos eilutė, tačiau už šio skaičiaus – realūs žmonių gyvenimai, jų patirtys, atradimai. Įdomu, kas lemia tų, kurie pasirinko mokytis apsisprendimą? Su kokiais iššūkiais ir kliūtimis susiduria suaugusieji, bandydami apsispręsti grįžti į mokslus ar studijas, su kokiomis problemomis jie, persikvalifikavę ir įgiję naują profesiją, susiduria ieškodami darbo? Ko gero, to, ką liudija patys žmonės, neatskleis nei vienas statistinis tyrimas. Jų patirtis rodo, kad persikvalifikavimas – tai daugiau nei tiesiog įgyta nauja profesija.
Sprendimas baigti profesinius kursus pakeitė gyvenimo būdą
Natalia Vlasenko Klaipėdos turizmo mokykloje įgijo virėjo kvalifikaciją. Gavusi pasiūlymą Užimtumo tarnyboje mokytis ir persikvalifikuoti, pasinaudojo galimybe. „Man gyvenime susiklostė tokia situacija, kai aš nebežinojau, ką daryti toliau su profesine karjera. Kijeve baigiau institutą. Esu ekonomistė, padirbau 6 metus, bet pamačiau, kad negalėjau sėdėti kabinete, kažką skaičiuoti, tai buvo ne man. Paskui gimė vaikai, reikėjo juos auginti, tai taip 17 metų niekur ir nedirbau. Šeimos gyvenimas, namai, buitis, sodas ir įtraukė mane. Veiklos užteko, bendravimo irgi,“ - atviravo Natalia. Jos sprendimą palaikė šeima, o ją pačią sudomino virėjo specialybė, nes jos močiutė buvo virėja.
Paklausus, ar įgijusi virėjo profesiją dirba pagal profesiją, Natalia džiaugėsi turinti, kuo pasidalinti: „Taip, kaip tik suradau darbą, kuris man tinka. Džiaugiuosi, kad radau tokią vietą, kur galiu dirbti virėja. Darbo pasiūlymų turėjau tikrai labai daug ir galėjau rinktis. Iš pradžių besimokydama galvojau, kad kažin kaip bus su darbu, kaip čia reiks susirasti jį. O pasirodo, viskas susiklostė savaime- gavau darbo pasiūlymą“.
Nors ir įprasta manyti, kad darbdaviai, o ypač virtuvėse, ieško jaunų energingų žmonių ir dėl to brandaus amžiaus žmonėms darbą susirasti sunkiau, Natalios patirtis liudija ką kitą. „Mano darbdavė kaip tik nenorėjo jaunų specialistų, nes ieškojo jau brandaus žmogaus, turinčio gyvenimo patirtį, suprantančio savo atsakomybę, punktualaus, todėl ji mane ir priėmė“, - dalinosi moteris.
Patirtį, kurią gavo mokydamasi, Natalia labai vertina. „Mano virtuvės šefas (mokytojas – red. past.) pusę metų dirbo Prancūzijoje, pusę – čia. Jis tikras asas, nedarė jokių nereikalingų judesių, tempas toks, kad atrodo, jog jisai skraido virtuvėje. Iš jo yra ko pasimokyti, taip kad baigus mokyklą mokslai nesibaigė“ – pasakojo Natalia.
Dar vienas įdomesnių iššūkių Natalios pasirinkime mokytis virėjo profesijos – kalbinė patirtis. Pašnekovė teigė, kad nors ir prastai mokėjo lietuviškai, noras mokytis buvo didesnis. „Aš rusakalbė, kalbėti lietuviškai man labai sunku, ne viską suprantu. Niekada negalvojau, kad mokydamasi tokio amžiaus dar pramoksiu lietuviškai. Teko išmokti daug naujų žodžių, dirbau ir namuose, užsirašinėjau, verčiau, žodžiu, mokiausi ir lietuvių kalbos“, - atviravo Natalia. Iš pradžių dėl kalbos ji manė kursus mesianti, tačiau paskui persilaužė. Pagalbos ir palaikymo Natalia sulaukdavo ir iš mokytojų – jos individualizuodavo užduotis.
Pabaigus kursus Natalia susirado mylimą darbą darželio virtuvėje. Moteris nepaprastai džiaugiasi gera atmosfera, o dirba su malonumu, nors tikina, kad dirbti tikrai nėra lengva, tačiau jai patinka, o ir atrado darbo prasmę.
„Darbas įgyja kitokią prasmę, juk gamini mažyliams, tai ir stengiesi, kad jiems būtų skanu, sveika, kad maistas gražiai lėkštėje atrodytų. Kol dar buvau namuose, nesimokiau, niekada nesupratau ir net negalvojau apie prasmę darbe. Kai pradėjau dirbti vaikų darželio virtuvėje, supratau, kad šis darbas man turi prasmę. Džiaugiuosi, kad pasirinkau virėjos profesiją, dabar tuo ir gyvenu. Niekada nebūčiau pati sugalvojusi ar išsikėlusi sau tokį tikslą, tarsi pats gyvenimas atskleidė prasmę, nors darbas labai paprastas“, – nuoširdžiai pasakojo Natalia.
Natalios patirtis atskleidė ir tai, kad pabaigus mokslus, pasikeitė ir gyvenimo būdas. „Man vėl tapo įdomu gyventi“, - drąsiai dalinosi pašnekovė. „Tapau užimta, motyvuota, atradau naują sritį, naują gyvenimą. Po mokslų labai pasikeitė gyvenimas – pagaliau pajutau gyvenimo ritmą. Anksčiau niekada nesikeldavau 6 valandą. Gyvenimo būdas dabar visiškai kitoks“, – pastebėjo pašnekovė.
„Mano gyvenimo kokybė taip pasikeitė dėl vieno mano sprendimo – ateiti mokytis virėjo profesijos. O juk galėjau numoti ranka ir pasakyti, ai čia ne man, tegul jauni mokosi.“ – šypsojosi pašnekovė.
Konditerijos kursai dovanojo ir širdies ramybę
Dianos Semenenko istorija atskleidžia, kad pasiryžus keisti savo gyvenimą ir įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtas svajones, galima atrasti gyvenimą iš naujo. Diana pasakojo, kad baigusi vakarinę mokyklą iškart ėmė dirbti. „Tada buvo toks laikmetis, kai visi kažkuo užsiėmė ir be mokslų baigimo. Buvo pilna galimybių užsidirbti. Man, šešiolikmetei, norėjosi turėti savo pinigų, o jų užsidirbti galėjau. Jau nuo 15 metų dirbau kioskelyje, paskui dar turguje. Tokie laikai buvo, kad 16 metų galėjau tvarkyti buhalteriją“, – prisiminimais apie pirmuosius darbus dalinosi Diana.
Vėliau Diana baigė kirpėjo kursus. Tuo metu negalvojo apie virėjo ar konditerio specialybę, nes gamino kasdien, todėl tai buvo jos hobis. Kirpėja Dianai ilgai dirbti neteko, nes ištekėjo ir susilaukė vaikų. O kas buvo paskui? „Norint būti kirpėja, turi nuolat kirpti, nuolat dirbti tą darbą. Po 5 metų be praktikos atprato rankos, technologijos keitėsi, kirpimas keitėsi ir vėl supratau, kad reikia eiti į papildomus kursus, kad galėčiau grįžti į kirpyklą. Pasirinkau eiti dirbti į parduotuvę kasininke“, – pasakojo pašnekovė.
Parduotuvėse Diana dirbo gana ilgai ir jai sekėsi – tapo skyriaus vedėja, paskui padalinio vedėja ir nors viskas klostėsi neblogai, tačiau Dianos vyras nenorėjo, kad ji dirbtų. „Darbas atsakingas, ilgos valandos, o jis norėjo, kad būčiau namuose. Rodos, jau kažko pradėjau siekti profesinėje srityje, o jis tam priešinosi, nes už nedidelę algą atiduodavau daug savo laiko, tai jis sakydavo, kad geriau jau rūpinčiausi šeima, namais“, – atvirai šeimos santykiais dalinosi moteris. Diana pasirinko mesti darbą parduotuvėje iš dalies įkalbėta vyro, iš dalies ir dėl savęs – moteris sako, kad labai pavargdavo nuo didelio žmonių srauto, įtampos ir galiausiai suprato, kad toks darbas ne jai.
Kaip pati atsimena, jos namuose visada skaniai kvepėdavo vanile, cinamonu, imbieru. Dianai patikdavo kurti jaukumą, eksperimentuoti su kepiniais. „Visada namuose virdavau, kepdavau pyragus jau nuo 8 metų. Dabar po mokslų baigimo einu į darbą ir nejaučiu to, galima sakyti, kad nedirbu, o tiesiog būnu, darau tai, kas man patinka. Šiuo metu gaminu eklerus, macarons ir kitokius prancūzų konditerijos gaminius. Dirbu daug, pirštai kai kada, atrodo, tirpsta, o darau vis tiek, nes labai patinka. Kuriu kremus, įdarus. Darbe galiu kurti, eksperimentuoti. Nors kolektyve esu vyriausia, bet puikiai jaučiuosi, iš jaunų žmonių dar ir pasimokyti galiu. Manau, kad rankų darbas bus visada vertinimas, todėl matau perspektyvą dirbti konditerijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausta, su kokiais iššūkiais ji susidūrė, kai reikėjo apsispręsti, mokytis ar ne, Diana atvirai pasidalino tuomet kilusiomis mintimis. „Man atrodo, kad mokytis, kai tau daugiau nei 40 metų yra gerai, nes jau gali sau leisti tai, ko anksčiau negalėjai. Mano vaikai buvo užaugę, turėjau daugiau laiko, o kada pradėti daryti tai, kas tau patinka, jei ne dabar?“, – retoriškai klausė pašnekovė.
Ji pasinaudojo galimybe gauti finansavimą iš Užimtumo tarnybos ir įgyti konditerės profesiją. „Manau, kad niekada nevėlu mokytis, jei žmogus turi tam tikrą pomėgį ar potraukį, jis turi eiti toliau ir realizuoti tai“, - vis dar abejojančius drąsina Diana. Tiesa, pašnekovė sako, kad dalis žmonių nesiryžta priimti sprendimo ir dėl to, mokymosi laikotarpiu gaunama nedidelė stipendija, iš kurios nelengva išgyventi. Tačiau nors moteris susidūrė su baime, kad jeigu nepasiseks rasti darbo, laikas bus veltui praleistas, tačiau čia pat įžvelgė ir pozityvumą – juk mokslai ne visą amžių trunka.
„Mano atveju rizikuoti buvo verta, nes po mokslų ir diplomo gavimo atėjo kažkokia ramybė, kita gyvenimo kokybė. Dabar aš darbe jaučiuosi kaip savo vietoje – dirbu tai, kas man patinka, nors ir sunku, bet tas nuovargis kažkoks kitoks. Jaučiuosi atradusi save“, – savo sprendimu ir darbu džiaugėsi Diana.
Abiejų moterų istorijos įrodo, kad persikvalifikavimo vertė ne tik įgyta profesija, bet ir kur kas daugiau: pasikeitusi gyvenimo kokybė, gyvenimo būdas, įgūdžiai, išplėstas bendraminčių ratas, atrasta norima darbo vieta, realizuota gyvenimo svajonė, atrasta gyvenimo ir darbo prasmė. Galimybių iš tiesų yra daug, o norintiems susirasti informaciją apie persikvalifikavimą, siūlomas formaliojo ugdymo programas, mokymo paslaugų teikėjus tereikia pasinaudoti internetu.
Tokią informaciją teikia:
Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras
Suaugusiųjų mokymosi informacinė sistema
Aikos – atvira informavimo, konsultavimo, orientavimo sistema
Europos mokymosi galimybių ir kvalifikacijų portalas
Straipsnio autorius
„Euroquidance“ ambasadorius Audrius Kurlavičius