Iš humanitarės – į „tiksliukes”, kai tau 30 metų. Įmanoma?

Anot Živilės Utkevičiūtės, mokytis programuoti – lyg dėlioti puzlės dėlionę. Kai pavyksta – apima didžiulis pasitenkinimo jausmas. Kviečiame skaityti interviu ir patirti, koks profesijos keitimo skonis, kai tau 30 metų, ką reiškia kardinaliai pakeisti profilį ir iš humanitarės tapti „tiksliuke”.

Papasakok, ką veiki, kuo užsiimi gyvenime?

Gyvenu Danijoje. Dabar aš esu Fron–end programuotoja, dirbu su JavaSript (red. – programavimo kalba) framework’u  (red. – programavimo kalbos dalis) REACT. Praėjusių metų birželį baigiau studijas Kopenhagos Dizaino ir Technologijos akademijoje (KEA), interneto svetainių programavimo (web development) bakalaurą. Balandį bus jau du metai, kaip dirbu programuotoja. Iš pradžių, kol studijavau, pusantrų metų dirbau ne pilnu etatu, o nuo birželio – jau pilną darbo savaitę.

Girdėjau, kad Kopenhagoje tikrai nelengva susirasti darbą pagal specialybę, ypatingai studentui.  Ar gali pasidalinti, kaip tau tai pavyko?

Smagi istorija! Atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Vieną dieną prisėdau ant kušetės savo universitete, valgykloje. Man atrodo, laukiau kažko. Prie manęs prisėdo nepažįstamos merginos. Pradėjome kalbėti. Viena mergina sako: „Mano draugės vyro kompanija ieško studento programuotojo. Jeigu reikia darbo, štai kontaktai. Bandyk“. Galvoju – nerealu. Nusiunčiau aš savo CV ir kone kitą dieną jis man paskambino. Pora interviu, tada reikėjo užduotį atlikti – ir priėmė.

O kaip nusprendei pasirinkti programuotojos profesiją, kelią? Ar tai irgi buvo laimingas atsitiktinumas? O gal nuoseklaus darbo rezultatas?

Niekada nebuvau didelė kompiuterių mėgėja, nors kompiuterį turėjau nuo 15 metų. Tikrai neįsivaizdavau, kad būsiu programuotoja. Vilniaus universitete baigiau Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas.  Po studijų, ieškojau darbo turizmo agentūrose, bet kaip tik tuo metu užgriuvo finansinė krizė, todėl pradėjau dirbti „Transcom” skambučių centre. Tai buvo pirmas darbas, kurį radau, į kurį priėmė labai lengvai. Po pusantrų metų išėjau ir prisijungiau prie „Barclays” klientų aptarnavimo komandos. Tai buvo natūralus karjeros posūkis – labai daug mano kolegų darbą „Transcom” pakeitė „Barclays”. Ten dirbau pus trečių metų. Iš tiesų, net nepastebėjau, kaip pradėjau kilti karjeros laiptais, man buvo numatyta komandos vadovės pozicija (Team lead). Bet gana greitai supratau, kad nenoriu to daryti. Nepatiko man darbas korporacijoje. Jausdavau, kad esu tik vienas mažas sraigtelis ir neturiu jokios įtakos sprendimų priėmimui. Jokios laisvės, jokios kūrybos. Nusprendžiau, kad tai tikrai tikrai ne man ir išėjau. Tada reikėjo  galvoti, ką veikti toliau. Kol galvojau, tuometinis mano partneris, sako: „Aš tave biški programuoti pamokinsiu“. Dabar galiu įvertinti, kad tai buvo labai protinga įžvalga. Sakau – gerai, bandome. Aš matydavau, kad jam tai labai patinka. Jis užsidegęs. Todėl sukilo smalsumas ir pačiai išbandyti, kas tai yra.

Kaip tau sekėsi mokytis programuoti?

Iš pradžių gana sunkiai.  Jau po pusvalandžio imdavo galvą skaudėti. Manau todėl, kad patys programavimo konceptai man buvo visai nauji. Atrodė – sunku, bet įdomu. Tačiau po kelių mėnesių  nusprendžiau, kad metam, nebūsiu programuotoja.

Bet dabar – tu programuotoja. Kaip tau pavyko įveikti sunkumus?

Po kurio laiko su buvusiu partneriu išsikraustėme į Kopenhagą. Turėjau nemažai laisvo laiko ir vėl prisėdau mokytis programuoti – tačiau dabar ėmiausi kitos dalies, Front–end. Tai sistemos išorės kūrimas, ji aiškiai matoma ir vartotojams, ir pačiam kūrėjui. Anksčiau mokiausiai vidinio sistemų programavimo Back–end. Ir ta dalis man pasirodė per sunki. Tačiau Fron–end dizaino dalis man pakankamai lengva pasirodė. Ir ne taip gąsdino. Būdavo, išsirinkdavau interneto puslapį ir imdavau jį kopijuoti. Vėliau ėmiau dirbti ir su JavaScipt – logikos dalimi. Man svarbu estetika, vizualizacijos, todėl, matyt, programuoti Back–end‘ą ir netiko. Mokydamasi Fron–end supratau, kad iš esmės, programuoti man patinka. Vėliau įstojau į KEA, Multimedijos dizaino ir komunikacijos pirmos pakopos studijas.

Papasakok plačiau apie savo studijas Kopenhagoje.

Įstoti buvo labai lengva. Su savo 10 metų senumo mokyklos pažymiais pavyko be problemų, nebuvo jokio stojimo pokalbio, jokio motyvacinio laiško nereikėjo rašyti. Iš pradžių mano studijos apėmė daugelį sričių – nuo prekės ženklo ir verslo koncepto kūrimo iki internetinių puslapių gamybos. Dirbdavome grupėse. Realioms įmonėms siūlydavome reklamines kampanijas – nuo video klipų, socialinės medijos strategijos iki landing puslapių kūrimo. Turėdavome labai ribotą laiką, todėl visi darėme tai, ką išmanėme geriausiai. Tarp kurso draugų mažai pasitaikydavo tokių, kurie mokėjo bent kažkiek programuoti, todėl man dažnai tekdavo ši darbo dalis, nors tuo metu prie širdies labiau buvo dizainas. Spaudimas didelis, laiko mažai, turi padaryti pakankamai gerai, kad nebūtų gėda parodyti auditorijai: studentams, dėstytojams, įmonių atstovams, kurie iškart komentuodavo rezultatą. Labai praktinės studijos buvo. Po dviejų studijų metų reikėjo rinktis tolesnę kryptį: prekės ženklo kūrimo, komunikacijos arba internetinių puslapių programavimo (web development). Kadangi jau mokėjau visai neblogai programuoti, natūraliai pasirinkau pastarąsias. Bet man vis dar kildavo klausimų – o gal reikėjo rinktis dizainą? Todėl kai turėjau nuspręsti, kur atlikti praktiką, pasirinkau UX dizaino komandą toje pačioje kompanijoje, kurioje jau dirbau programuotoja. Turėjau atlikti kelias užduotis ir pamačiau visą UX dizaino kūrimo procesą iš vidaus. Ir, ko pati visai nesitikėjau, supratau, kad man labiau patinka programavimas, nes tai yra konkretesnis dalykas, labai apčiuopiamas, pamatuojamas. O tuo tarpu dizainas yra ganėtinai subjektyvus: problemos sprendimo variantų daug, bet kuris geriausias, pamatuoti sunku. O man reikia matuoti.

Jau ne kartą esi minėjusi, kad dabar, kai jau pramokai, programuoti tau patinka. Gal gali pasidalinti, kuo tave žavi ši sritis, šis darbas? 

Vienas iš pagrindinių dalykų, kurie veža, yra galimybė iš karto matyti darbo rezultatą. Ypač dirbant su Front–end. Smagiausia, kai pati sugalvoju idėją, sukuriu arba surandu patinkantį dizainą, suplanuoju, kaip realizuosiu užmačias, suprogramuoju ir jau matau rezultatą. Kiekvienas, net ir menkiausias pakeitimas, iš karto matomas ir tai yra labai labai smagu. Yra specialus angliškas terminas apibūdinti tam jausmui – Instant gratification. Be to, kai susiduriu su problema, iš pradžių nežinau, kaip ją išspręsti, o vėliau vis tik pavyksta – apima didžiulis pasitenkinimo jausmas. Tada mąstau: gerai programavimas, gerai pasirinkau. Matau savo veiklos rezultatą ir suvokiu, kad atlikti tokį darbą yra pakankamai sudėtinga, bet aš tą galiu. Tai labai padeda sustiprinti pasitikėjimą savimi. Netgi kyla pasididžiavimo jausmas – atrodo wow, aš darau tai, ko niekada nebūčiau pagalvojusi, kad darysiu. Kuo daugiau sužinau, tuo mažiau kyla dvejonių, ar tinkamai pasirinkau. Kuo daugiau žinai – tuo daugiau pasitikėjimo ir tuo smagiau programuoti.

Daugeliui atrodo, kad programuotojas – kone svajonių profesija: didelis atlyginimas, galima dirbti laisvu grafiku iš bet kurio pasaulio kampelio. Be to, esi darbdavių geidžiamas specialistas. Ar iš tiesų viskas taip puiku?

Dabar man tikrai patinka tai, ką darau. Tačiau programavimas didele dalimi yra problemų sprendimas. Tai yra sunku. Ypač iš pradžių, kai dar nelabai žinai, ką daryti, nelabai moki. Man buvo sunku matyti, kiek daug nežinau.  Būna, kad pavyksta išspręsti tik dalį problemos, žengti pirmą žingsnį. O kas toliau, nežinai. Tada bandai rasti atsakymą: ieškai „Google“, klausi kolegų. Būna, kad ir nelabai sekasi. Tada aplanko įvairios emocijos, įtampa. Pradedi galvoti – ar aš tikrai noriu būti programuotoja? Ar čia mano dalykas? Pradedi dvejoti savimi. Bet, kaip pasakė mano vadovas – programuotojui taip jaustis yra visiškai normalu. Anot jo, net po beveik dvidešimties metų programavimo, jis susiduria su panašiomis emocijomis ir mintimis. Jis sako: „Tiesiog pripranti prie to. Taip, tu visada susidursi su tokiomis situacijomis, kai nežinosi sprendimo ir reikės naršyti internete, klausti. Bet tai yra programuotojo darbo dalis.“

Su kokiais dar iššūkiais tenka susidurti?

Man buvo 30 metų, kai įstojau į programavimą ir kardinaliai pakeičiau profesiją. Daugelis mano kolegų programuoja, domisi šia sritimi jau nuo 12 metų. Jaučiu, kad yra didžiulė atskirtis ir spraga tarp to, kiek žino patyręs programuotojas ir kiek žinau aš, netgi jeigu esame panašaus amžiaus. Ir ne tik dėl to, kad patyręs specialistas ilgiau programuoja – jis gilinasi į kompiuterius jau nuo paauglystės. Bet išmokti galima visko. IT yra labai plati ir įdomi sritis, labai dinamiška. Tobula sritis žmogui, kuris yra imlus ir žingeidus.

patartum tiems, kurie norėtų mokytis programuoti, bet nedrįsta?

Iš pradžių, pirmus metus, reikia labai daug kantrybės. Bet tai atsiperka. Aš manau, kad beveik bet kas galėtų išmokti programuoti. Informacijos, mokymų internete tikrai daug – ir mokamų, ir nemokamų. Ir tie mokymai pakankamai geros kokybės. Todėl, jei tikrai nori tapti programuotoju, patariu nedvejoti. Jeigu norisi mokytis savarankiškai, labai patarčiau susirasti mentorių. Su mentoriumi – lengviau ir greičiau. Kai nepavyksta pačiam susirasti, susigooglinti atsakymo, gerai turėti žmogų, kurio gali paklausti. Universitetas suteikia gana gilių teorinių žinių. Labiausiai jų reikia, jeigu nori dirbti vadovu, kurti sudėtingus architektūrinius, techninius sprendimus. Bet netgi tai su laiku galima išmokti per praktiką. 

O kaip mokeisi ir mokaisi programuoti pati?

Mokytis programuoti – tai lyg dėlioti puzlės dėlionę. Paprastai pradedu nuo kažkokios mažesnės srities. Skaitau straipsnį ar susirandu mokymų kursą. Vėliau įsigilinu vis labiau ir labiau. Pavyzdžiui, skaitau straipsnį internete ir nežinau, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Tada spaudžiu ant nuorodos ir skaitau kitą straipsnį. Taip plečiasi žinių ratas. Aš tai vadinu puzlės dėliojimu. Sužinau kažką naujo – vadinasi užsipildė dar viena puzlės vieta. Tas jausmas labai geras. O tada einu prie kito dalyko. Vis dėlto, mokytis programuoti yra ganėtinai sunku, reikia daug kantrybės ir pasiryžimo. Ir sugebėti neišsigąsti, kad nežinai.

Ką patartum jaunam žmogui, kuris dar tik renkasi karjeros kelią?

Kai rinkausi profesiją pati, atrodė –  turiu studijuoti arba dabar, arba niekada. Tas spaudimas vidinis daugiausia iš manęs pačios kilo. Tą spaudimą reikia paleisti. Ir kai paleisi, galbūt pamatysi, kad savaime viskas sukrito į savo vietas. Tada reikėtų įvertinti, ar gerai sukrito, ar nori koreguoti. Bet iš pradžių turi leisti mintims dėliotis sava eiga. Paleisti spaudimą nėra lengva. Profesijos pasirinkimas – svarbus sprendimas.

Jeigu taip susiklosto aplinkybės, kad kažką labai norisi studijuoti, būtinai ir studijuok. Visada galima bandyti, galima klysti. Turbūt pagrindinis patarimas – nebijoti bandyti, nes vėliau, jei prireiks, galėsi pasirinktą kryptį pakeisti į kitą.Jeigu jokia sritis netraukia, duok sau laiko pagalvoti. Mano laikais nebuvo gap year tradicijos – kai baigi mokyklą ir darai pertrauką. Turėjai eiti studijuoti ir viskas. Jaunuoliai iš įvairiausių Europos šalių baigę mokyklą gana dažnai daro metų pertrauką, keliauja arba tiesiog dirba. Todėl siūlau apsvarstyti ir šią galimybę.Taip pat, siūlyčiau atsisėsti, ramiai pagalvoti, galbūt pasidaryti profesijų sąrašą. Svarbu atsižvelgti į tai, ką apskritai patinka veikti. Nesiūlyčiau orientuotis į profesijų perspektyvumą, praktiškumą. Jeigu žmogus daro tai, kas jam patinka, yra vidinis draivas, visada atsiras darbo – net jei tai maža, nišinė sritis. Todėl svarbu rinktis ne tai, kas populiaru, o tai, kas džiugina ir padeda pasijusti laimingesniu.

Kaip jautiesi dirbdama vaikinų apsuptyje? Ar tiesa, kad didžioji programuotojų dalis vis dar vyrai?

Taip, kolektyvas labai vyriškas. Bet man patinka. Jie, developeriai, labai faini žmonės – geraširdžiai, geranoriški, paprasti, tiesmuki, labai protingi, turi įdomių hobių. Jaučiuosi tarp savų. Jie labai gilinasi į tai, ką daro, savo sritį išmano eksperto lygmenyje – ir hobius, ir darbą. Programuotojai gali tokių įdomių detalių papasakoti – sėdi, klausaisi ir, galvoji: WOW. Yra toks stereotipas, kad developeriai nelabai kalbūs, mėgsta laiką leisti vieni. Bet jei jie kalbės apie kažką, kas jiems įdomu, temų tikrai netrūks.Tiesą pasakius, kolegos labai pozityviai reaguoja komandoje turėdami vos porą metų patirties turinčią moterį programuotoją. Labai palaiko, būna kantrūs. Kartais turi man paaiškinti jiems labai paprastus dalykus, kartais net kelis kartus. Bet tikrai kantriai tą daro. Ir palaikymas yra didžiulis, be jo tikrai būtų daug sunkiau.

Kaip organizuoji savo darbus?

Aš toks labiau dinamiškas žmogus, man reikia įvairių patyrimų. Todėl labai mėgstu iš namų dirbti, iš kavinės. Ne vien ofise. Tai dar vienas didžiulis programavimo pliusas – gali rinktis darbo vietą ir netgi valandas, jeigu kompanijai tai tinka. Būna tokių keistų įkvėpimo akimirkų: kartais nepavyksta išspręsti problemos valandą, kitą. Nežinau, ką daryti, nesugalvoju, atsiduriu aklavietėje. Bet jau iš patirties žinau, kad jei po kokio pusvalandžio–valandos neturiu net galimų sprendimo variantų, geriau kuriam laikui palikti tą problemą ir daryti kažką kitą. Arba verta pertrauką padaryti – atsistoti, nueiti pakalbėti su kuo nors, pavyzdžiui, apie gyvenimą, ne programavimą. Dar geriau, tokia rimtesnė pertrauka, kai tiesiog eini daryti savo dalykus – sportuoti, su žmonėmis susitikti. Ir būna, kad vakare grįžtu namo ir staiga suprantu, kaip išspręsti tą problemą. Pavyzdžiui, 11 valandą vakaro sėdu ir per kokią valandą išsprendžiu, nors prieš tai vargau pusdienį. Tą buvo labai gera pamatyti – kai nustoji „spausti” protą, atsakymai patys ateina. Todėl labai vertinu, kai darbdaviai tą irgi supranta. Norėčiau, kad įmonė galėtų suteikti galimybę dirbti lanksčiu darbo grafiku, galėtų pasiūlyti kūrybišką, laisvą darbo aplinką, galimybę keisti sėdėjimo vietą. Tačiau mielai dalyvauju visuose formaliuose susirinkimuose, biure ar virtualiai.

Kalbino: Rasa Ungurė
Nuotrauka: Vivagraphicus