„Gap year“: kodėl verta?

Visai neseniai, vasarai beprasidedant, iškilmingos diplomų įteikimų ceremonijos metu, Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) rektorius A. Chmieliauskas, savo kalboje cituodamas populiarų filosofą, prasmingai palygino universitetą su muziejumi: „Jei per atostogas atvykęs ieškoti įspūdžių į nepažįstamą miestą atsidūrei atsitiktiniame muziejuje, vadinasi – atostogos nepavyko. Muziejai – ypač geri ir specializuoti – labiausiai pasitarnauja kryptingai ieškantiems atsakymų į konkrečius klausimus. Žinoma, juose pasitaiko ir atsitiktinių turistų, be aiškaus tikslo, noro ar vilties. Tuomet nors ir jautiesi laiką praleidęs „teisingai“, tačiau nelabai žinai, kur tuos įspūdžius dėti. Įdomios informacijos fragmentų – lyg spalvotų akmenėlių – daug, bet prasmingą mozaiką iš jų sudėlioti sunku.“

Taigi, nė kiek neabejojama, kad išsilavinimas jaunam žmogui yra reikalingas ir mokymosi procesas neturėtų nutrūkti baigus 12 klasių mokykloje. Tačiau, kaip ką tik mokyklos suolą palikusiam jaunam žmogui sėkmingai atrasti ir pasirinkti „savąjį muziejų“, kuriame jis rastų visus atsakymus į rūpimus klausimus, o gautos žinios būtų naudingos ir padėtų įgyvendinti svajones? Kitose šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje, itin populiarus reiškinys yra „gap year“. Tai laiko tarpas, kada abiturientai, užuot iš karto stoję į aukštesnės pakopos mokymosi įstaigą, pasirenka turėti laisvus metus, per kuriuos keliauja, plečia savo akiratį, išbando save per įvairias patirtis, dirba, savanoriauja, stengiasi labiau pažinti save ir supančią aplinką. Tai jaunam žmogui padeda aiškiau suvokti kur norėtų save įprasminti, natūraliai ima kurtis ateities vizija. Lietuvoje šis reiškinys taip pat pasitaiko, tačiau nėra itin populiarus. Baigęs mokyklą retas kuris ryžtasi daryti pertrauką ir išbandyti save kitokiais būdais, o nusprendęs priimti šį iššūkį neretai netgi jaučia gėdą prieš aplinkinius. Bet visgi, „gap year“–neribotų galimybių metai, ar brangaus laiko švaistymas?

Karjeros planavimo labirintai

Turėti laisvus metus jaunimą skatina vidinis nežinomybės jausmas, kada negali sau atsakyti į klausimus: ką aš norėčiau veikti baigęs mokyklą? Kuo aš galėčiau būti? Atsakymai į šiuos klausimus lyg ir turėtų būti rasti dar esant mokyklose, kuriose atliekamas profesinis orientavimas, įprastai prasidedantis baigus 9 klases. Dėl žinių trūkumo, o neretai ir dėl pačių mokinių motyvacijos stokos domėtis, šis sunkus ir atsakingas darbas tenka mokyklos specialistams, kurie ne visada mokinį gali nukreipti teisinga linkme.

„Pamenu, kaip dar mokykloje savo karjerą siejau su menais. Norėjau studijuoti drabužių dizainą arba dailę. Tai buvo ir vis dar tebėra mano svajonė. Atėjus laikotarpiui, kada mokykloje prasidėjo profesinis orientavimas ir reikėjo apsispręsti ko siekti, kiekvienas iš mūsų turėjome individualų pokalbį su savo klasės auklėtoju. Tuo metu aš buvau atkalbinėjama nuo savo norų, nes mokyklos specialistams ir kitiems atrodė, kad iš meno nepragyvensi. Dėka to, aš pasirinkau kitas studijas, jas baigiau, bet su jomis daugiau neturiu nieko bendro. Studijuodama daug pinigų ir laisvo laiko skyriau bandydama savarankiškai išmokti tapyti namuose, bet po kiek daugiau nei metų mano entuziazmas dingo, nes mačiau, kad negaliu teptuku perteikti to, kas yra mintyse, tam trūko įgūdžių. Šiuo metu mielai ryžčiausi studijuoti antrą kartą, tačiau viskas remiasi į  pragyvenimą dideliame mieste, todėl pirmenybę privalau teikti darbui“, – savo patirtimi dalinasi vadybos studijas baigusi Lina.

Čia pat kyla klausimas, ar visgi mokyklos specialistas turi žinoti ir atsakyti į klausimą mokiniui, kuo jis nori ir gali tapti gyvenime, ar pats mokinys turėtų dėti pastangas, kad atsakytų į šį svarbų gyvenimišką klausimą? Nors matyti, kad mokykloje vykdomas profesinis orientavimas ir turi didelę įtaką mokinio pasirinkimui, tačiau negalima teigti, kad jis yra nulemtas vien tik jo. Galutinį sprendimą visada priima pats mokinys. Dalis besimokančių jaunuolių, rūpestingai planuodami savo ateitį, dar būdami mokykloje atsakingai įsivertina savo galimybes, išsamiai pasidomi studijų programomis, profesijų perspektyvomis darbo rinkoje ir mokslus tęsia kryptingai – skatinami vidinės motyvacijos, aiškių asmeninių tikslų. Tačiau yra ir kita dalis jaunuolių, kurie nepaisydami to, jog nežino arba nėra tikri, kuo norėtų būti ateityje, ko ir kur norėtų išmokti, vistiek skuba tęsti mokslus ir ne paslaptis, kad studijas dažnai pasirenka tiesiog pagal programos pavadinimą, arba, dar blogiau, eina mokytis ten, kur priima.

Žinoma, savo pasirinkimu nepatenkintiems studentams yra paliekama galimybė perstoti ir ištaisyti klaidą, bet, deja, ne visi ryžtasi mesti tai, ką pradėjo. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) duomenimis studentų migracija nėra dažnas reiškinys, tačiau ji egzistuoja. Tarp VGTU ir kitų Lietuvos universitetų per metus migruoja maždaug 5–7 studentai (tiek studentų ateina iš kitų universitetų į VGTU ir panašiai tiek tęsia studijas kitoje aukštojoje mokykloje). Tie, kurie mokslo metų bėgyje keičia studijų programą, sudaro apie 1 proc., studijas nutraukia – apie 5 proc. studentų.Daugiausiai programas keičiančių studentų būna rugsėjo ir vasario mėnesiais,  t. y. mokslo metams prasidėjus ir įpusėjus, o šio pasirinkimo priežastimis dažniausiai tampa noras tęsti studijas kitoje programoje arba studentai tiesiogneįvertino savo galimybių studijuojant pasirinktą programą.

Kaip pasirinkti teisingai?

Lietuvos tėvų forumo pirmininko Audriaus Murausko nuomone: „Tiems, kurie aiškiai apsisprendę, kurie dar besimokydami mokykloje turėjo pakankamai įvairios praktikos ir žino, kuo norėtų būti, ir kuri aukštesnės pakopos mokykla gali tai išpildyti, tolimesnis mokymasis yra sveikintinas. Bet, kaip pastebiu, dauguma dar nėra tvirtai apsisprendę, nejaučia savo paskirties, savo pašaukimo, tokiu atveju skubėti stoti į aukštąsias mokyklas yra neišmoninga.  Aukštasis mokslas turėtų būti skirtas tam, kad jis padėtų įgyvendinti tai, ko negali įgyvendinti negavęs papildomų mokslų. Jis turi padėti, bet nėra garantas. Kita vertus, baigus mokyklą, nebūtina galvoti apie papildomus mokslus tik aukštojoje mokykloje. Jei svajones gali padėti įgyvendinti profesinė mokykla, tai reikia eiti būtent į ją. Esmė yra pajausti, ko tau reikia, kad geriau galėtum įgyvendinti būtent „savąjį pašaukimą“. Jei tam reikia specialios mokyklos – eik mokytis ten, bet jei pačiam pilnai užtenka realaus meistro, profesionalo, savo srities aso patirties perteikimo realioje darbo vietoje, nebūtina trinti suolus. Šiandien yra didžiulis pasirinkimas, kur rasti pačios įvairiausios informacijos įvairiomis formomis. Tik ne visur gausi diplomą. Bet jei sugebi pats sau atsakyti, kas pačiam svarbiau, reali veikla ar apytuštis popieriukas, pagal tai ir renkiesi.“

Iš tiesų, problema jauno žmogaus gyvenime gimsta jau tada, kai siekiamybe tampa ne žinios ar apčiuopiama gyvenimiška patirtis, bet popieriaus lapelis, kuris tarsi turėtų atverti visus kelius į tolimesnę karjerą ar išsvajotą gerovę.Tačiau toks stereotipinis mąstymas labai greitai nuvilia, kai pamatoma, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo dar būnant mokykloje. Netikslingai pasirinktus mokslus ne tik sunku baigti, bet ir jais daryti tolimesnę karjerą. Žmogus ima blaškytis, abejoti tuo ką daro, o pradėjęs dirbti vis tiek nejaučia pilnatvės jausmo. Atsidūrus tokioje būsenoje nelengva rasti sprendimą ir iš jos išsivaduoti. „Baigei viena, dirbi kita, o nori visai trečio“, – neslėpdama nusivylimo pasakoja edukologijos bakalaurą įgijusi, bet į personalo mokymus atėjusi Greta.

„Mokykloje neturėjau aiškios vizijos, kuo aš noriu būti užaugusi, buvo paaugliški nerimti tikslai būtinai studijuoti Vilniaus mieste, o paskui jau atmetimo būdu, į norimų studijų programų sąrašą traukiau tai, kas nereikalavo matematikos egzamino balų. Patekau į Lietuvos edukologijos universitetą, socialinę pedagogiką. Apsidžiaugiau ir per daug nesinervinau, nes tada dar nežinojau, kaip Lietuvoje socialiniai pedagogai nevertinami ir neįvertinami. Apsigynus bakalaurą ir bedirbant administratorės darbą, su dideliu entuziazmu pradėjau ieškoti darbo pagal specialybę. Aplankiau daug mokyklų, parašiau daug laiškų, bet tegavau atsakymus: „Ačiū, darbuotojų šiuo metu netrūksta“. Tuomet bandžiau ieškoti socialinio darbo su vaikais dienos centruose arba dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Po pusmečio nesėkmingų paieškų nusivyliau, supykau ir nuliūdau. Kas toliau? Pradėjau tyliai galvoti, kad aš dedu diplomą į stalčių ir susitelkiu į restoranų verslą. Dabar, jei atsisuktų laikas atgal, tikrai nebūčiau stojusi aklai. Pirma rinkčiausi padirbti, paanalizuoti save ir aplinką, sužinoti daugiau apie profesijas ir ką jos „veikia“, kokios jų perspektyvos“,– savo patirtimi dalinasi Greta.

Atviros galimybės rinktis

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, ką gali nuveikti jaunas, ką tik mokyklą baigęs, patirties neturintis abiturientas, nusprendęs turėti laisvus metus po mokyklos? Kaip naudingai jis gali praleisti laisvą laiką ir kokiais būdais gali ieškoti „savojo pašaukimo“? „Save atrasti verta per pabandymus realioje praktikoje prisiliesti prie vieno ar kito darbo. Taip galima realiau pajusti ar tai tau „prie širdies“ ar svetima. Įsivaizduokime, norite tapti aktore. Tai siūlyčiau nueiti į teatrą ir pasiprašyti bet kokio, kad ir valytojo darbo, kad galėtumėte nors kiek prisiliesti prie tos aplinkos. Tas pats, jei svajojate gydyti gyvūnėlius, nueikite padirbėti veterinarijos klinikoje ir pajausite ar ten atliekamos procedūros jus „veža“, arkelia pasibjaurėjimą ir panašiai. Jei neturite jokios pašaukimo krypties, tiesiog eikite rinkti braškių, o dar geriau, eikite savanoriauti. Savanoriškoje veikloje niekuo neįsipareigoji, o gauni labai daug – realią gyvenimišką veiklos praktiką. Ir tai gali trukti nebūtinai vienerius metus“, – patarimais dalinasi Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas.

Susirasti darbą, kuriame nors kiek būtų galima prisiliesti prie norimos veiklos, ir dar norėti už tai gauti atlygį nieko nebaigusiam jaunuoliui – nelengva užduotis, tačiau įmanoma. Tam reikia tik motyvacijos ir atkaklumo. Geriausias būdas „prisibelsti“ į įmonių duris šiuo tikslu –tiesioginis kreipimasis į jas, nežiūrint į tai, ar jos ieško dar vieno komandos nario, ar ne. Bet, jei norimo darbo paieškos apsiribos tik populiariais darbo skelbimų portalais, didelė tikimybė, kad jo susirasti nepavyks niekada. Svarbu prisiminti, kad net ir daug žinantis, patyręs žmogus, ieškodamas darbo, patiria nesėkmių ir nusivylimų tol, kol suranda tai ko ieško. Todėl nereikėtų beviltiškai nuleisti rankų, jei nepasisekė iš pirmo, antro ar trečio karto. 

Daug platesnes galimybes atveria savanorystė. Nors apie tai yra kalbama palyginti nedaug, jaunimas nėra skatinamas ja užsiimti, bet savanorystė yra daug žadanti karjeros pradžia. Jei skirtume nors kelias minutes laiko, nesunkiai rastume ne vieną organizaciją ar internetinį tinklalapį, su pasiūlymais savanoriauti – nuo pagalbininko muziejuje iki projektų organizatoriaus. Savanorystė būtent ir yra skirta žmonėms, kurie trokšta pokyčių, patirties ar įkvėpimo. Šiuo klausimu lankstesnės darosi ir įmonės, kurios pačios vis dažniau kviečia jaunus žmones išbandyti save įvairiose srityse ir įgyti praktikos be aukštųjų mokyklų tarpininkavimo. Tai suteikia galimybę įgauti realios darbinės patirties, kurios taip dažnai šiandien pageidauja darbdaviai. Kai kuriais atvejais tai atveria didesnes galimybes, nei įgytos akademinės žinios.O tiems, kas skeptiškai mano, kad mūsų šalis per menka realizuotis, savanorystė atveria galimybę nemokamai keliauti ir į kitas šalis. Tai ypač naudinga tiems, kurie nori pamatyti pasaulį, praplėsti savo akiratį, susipažinti su kitų šalių kultūromis, patobulinti arba išmokti užsienio kalbą.

Taip pat abiturientams atsirado ir dar viena alternatyva kaip naudingai išnaudoti „gap year“ – atlikti privalomąją 9 mėnesių karo tarnybą. Jos metu jaunuoliai gali ne tik įgauti žinių medicinos srityje, išmokti skaityti žemėlapį, susipažinti su karo technika, ginklais, sustiprėti fiziškai, bet turi galimybę sukaupti ir nemenką sumą pinigų, kurie praverstų ketinant toliau tęsti mokslus. O nežiūrint į trumpalaikę perspektyvą, galbūt dalis jaunuolių būtent čia surastų savo  pašaukimą –būti kariu, ir nebenorėtų ieškoti kitų savirealizacijos galimybių.

Taigi, kodėl verta daryti bent metų pertrauką baigus mokyklą? Todėl, kad per juos tu gali laisvai suvokti, ką norėtum ir galėtum veikti ateityje, turi nevaržomą galimybę išbandyti save, geriau pažinti supančią aplinką, sužinoti ir išmokti naujų dalykų, per patirtį suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, gali laisvai klysti, nes klaidos tuo metu dar nėra tokios skausmingos. Įvairios patirtys padeda ne tik suvokti, kas „prie širdies“, o kas svetima, bet po jų tęsti mokslų tu ateini jau su visai kitokiu požiūriu – turėdamas aiškų tikslą, aiškius klausimus, lengviau suvoki jų atsakymus, ilgiau išlaikai juos atmintyje ir įgytas žinias sekasi prasmingiau pritaikyti praktikoje. 

Straipsnį parengė: UAB "JM Group", Ieva Avchimovič