„Euroguidance“ ambasadorė Simona Crisafulli: „man patinka daryti pokyčius ir būti pokyčiu“

Dar viena prie projekto „Euroguidance“ ambasadorė Simona Crisafulli yra žmogus orkestras – jos veiklų spektras apima nuo tinklaraščio rašymo iki socialinių tyrimų. Vaikystėje svajojusi būti mokslininke, tačiau tapusi aktyvia visuomenės veikėja ir komunikatore, Simona nė kiek nesigaili. Jos pozityvumas, gebėjimas padėti kitiems žmonėms atrasti savo profesinį kelią ir noras dalintis su kitais idėjomis bei patarimais, energingą, iniciatyvią ir autentiškos patirties svarbumu tikinčią asmenybę veda pirmyn.

Prisistatykite save „Euroguidance“ puslapio ir karjeros specialistų grupės Facebook‘e sekėjams. Kas Jūs, kur dirbate, ką veikiate, kas Jus įkvepia, ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu?

Aš – Simona, gyvas ir kasdien gyvenantis žmogus. Atlieku įvairių vaidmenų – esu šeimos žmogus, socialinė tyrinėtoja ir aktyvistė, ugdytoja, komunikatorė, verslininkė, tinklaraštininkė. Taip pat – keliaujančius po pasaulį ir juos priimančius tautiečius vienijančios ,,Lietuvis pas lietuvį” bei subrendusius, protingus ir daug galinčius visuomenei duoti jungiančios „40 quaranta” idėjų autorė ir bendruomenių administratorė.

Šiuo metu su bendramintėmis bandome užauginti ,,Italijos Profesionalų klubą”. Organizuoju ir moderuoju ILP klubo edukacinius seminarus. Italijos lietuvių naujienų portale www.itlietuviai.it kuruoju ILP klubo skiltį, esu jos kolumnistė.

Organizuoju „Erasmus+” mainų darbo stebėjimo ir profesinės praktikos kursus, esu programos „Erasmus+” studentų praktikos vadovė ir „Comenius“ projektų vertintoja. Rašau publicistinius straipsnius spaudai, atlieku tyrimus, skaitau pranešimus konferencijose ir seminaruose. Organizuoju įvairius ugdomuosius, profesinių kompetencijų tobulinimo kursus. Esu dirbusi prevencijos srityje ir įvairių socialinių tyrimų komandos dalimi, teko aplankyti daug Lietuvos mokyklų ir bendrauti su mokiniais, mokytojais ir administracijos nariais.

Kuo Jums artima karjeros ugdymo tema? Kaip esate su ja susijęs/susijusi? Kas Jus paskatino ją pasirinkti?

2009 m. apsigyniau disertaciją socialinių mokslų edukologijos srityje apie socialinių mokslų studentų profesinės identifikacijos formavimąsi studijų metu bei nustačiau esminius ugdymo elementus, kurie turėtų būti integruoti, siekiant tinkamai pakreipti ir efektyviai formuoti jauno žmogaus profesinį pašaukimą bei ugdyti jo profesionalumą jau nuo ankstyvo amžiaus.

Profesionalizacijos ir profesinių pasirinkimų bei jas lemiančių veiksnių paieška mane domina iki šiol. Savarankiškai atlieku užsienyje gyvenančių moterų profesinio kelio tyrimus. Man kasmet vis įdomesnė yra suaugusiųjų žmonių profesinio tapatumo formavimosi, profesinio ir asmeninio gyvenimo dizaino kūrimo temos.

Kadangi pati nesu nuoseklios karjeros pavyzdys, dabarties darbo pasaulis – pakitęs, įdomu stebėti, būti šalia pokyčių, inicijuoti ar inspiruoti pokyčius. Mano gyvenime viskas klostėsi arba labai anksti, arba jau vėlai, buvo daug visokių posūkių ir kartais net radikalių, gyvenimo paveiktų, pokyčių nuo vienos srities. Tarkime, mokslo, edukologijos, itin ankstyvos dėstymo universitete ar kolegijoje pradžios, dalyvavimo rimtose tyrėjų darbo grupėse iki verslo (šeimos verslo auginimas, renginių organizavimas) ar bendruomeninių veiklų, rašymo – mokslo darbų ar publicistinių straipsnių. Tačiau visur ėjo ta pagrindinė gija, kurią, tikriausiai, galima apčiuopti – man atrodo, visai neblogai sugebu suburti ir įkvėpti žmones, nepaisant jų amžiaus, padrąsinu jas ir juos pokyčiams. Sugebu labai greitai įžvelgti stipriąsias žmogaus savybes ir jas įvardinti, padrąsinu išdrįsti veikti. Man patinka daryti pokyčius ir būti pokyčiu.

Kuo svajojote būti vaikystėje? Kodėl?

Nuo mažens svajojau apie studijas universitete. Norėjau būti mokslininkė (nors tuomet to nesuvokiau, nes aplinkoje nebuvo konkrečių pavyzdžių). Iki šiol prisimenu, kaip vieną šaltą žiemos dieną mane užbūrė ta akademinė aplinka, kuomet teta Liuda, tuomet dar penkiametę, atsivežė į savo universitetą. Kadangi penkerių pradėjau savarankiškai skaityti lietuviškai, o šešerių išmokau (vėl – savarankiškai) skaityti rusų kalba, skaitydavau daug ir svajodavau, kaip užaugusi „būsiu“ universitete, kuris man paliko tokį įspūdį. Net aplinkos pašaipos („Kodėl tu nori būti kitokia! Profesorė!“ ir pan.), net girdimas: „Taigi čia – ne tau!“ neišmušė noro pažinti, domėtis.

Turėjau ir turiu jautrų santykį su savo močiute, kuri savo pavyzdžiu vis tebemoko nepasiduoti ir domėtis gyvenimu.

Mokykloje man pasisekė, nes mokytis kūrybiškai mane įkvėpė sutikti žmonės – pirmoji mokytoja E. Gerasimavičienė savo romiu požiūriu į knygas, pirmoji auklėtoja G. Jautakienė, sakiusi, kad matematika ir dailė puikiai dera tarpusavyje, nes abiem atvejais svarbiausia – logika, vaizduotė ir kūrybiškas požiūris į problemas. Mano visų trijų studijų darbų vadovė prof. dr. V. Žydžiūnaitė, sakiusi, kad mokslas – mano kelias ir neturiu keliauti aplinkkeliais, kai galiu eiti tiesiai. Savanoriavimo, dėstymo patirtys – viskas prisidėjo. Kiti gyvenime sutikti žmonės man visada buvo pirminiai įkvėpimo šaltiniai. Mano atveju, būtent santykyje su žmonėmis gimė ir gimsta naujos idėjos. Kai ką gyvenime pavyko įgyvendinti, kai kurie norai pasikeitė, bet iki šiol suprantu, kad vaiko, žmogaus tapatybės formavimuisi svarbus santykis su žmogumi ir su aplinka, kurioje jis/ji tiesiog galėtų laimingai „būti“.

Kaip manote, kuo galite pasidalinti su žmonėmis, kurie ieško karjeros kelio? Patirtimi – kokia? Žiniomis? Įgūdžiais? Asmenine energija? Tai gali būti bet kas, kas ateina į galvą.

Labiausiai noriu įkvėpti žmones ieškoti savo autentiško kelio, t.y., ne to, kuris madingas, pelningas, saugus, pastovus, bet to, kuris „mano“ ir kuriame „aš gyvenu“, o ne „darau“, „kovoju“, „nugaliu iššūkius“. Ir tai gali reikšti, jog karjera nebūtinai turi būti nuosekli (tokia ji būna vis retesniais atvejais šiame šimtmetyje). Tai gali reikšti, jog karjerą galima keisti keletą kartų per gyvenimą; ir tam yra ugdymo(si) priemonių. Dėl to apie save pirmiausiai sakau, kad esu gyvenantis žmogus. Žinau, kokia vertybė yra gyventi autentišką gyvenimą ir apie tai noriu kalbėtis su kitais.

Noriu pasakyti žmonėms, kurie nors kartą gyvenime ar nuolat girdi: „Tai – ne tau!”, jog „Viskas YRA TAU, jei tikrai jauti, kad tu to nori ir tam dirbi“ bei „Ieškok tave paskatinančių, įkvepiančių žmonių, eik pirmyn, dirbk, nestovėk prieš kliūtis, o jas įveik“. Galiu suteikti jiems įrankius ieškoti gerus jausmus keliančios srities.

Labiausiai domina vis dar didesnėje atskirtyje, lyginant su didžiaisiais miestais, esantys rajonai ar kaimiškos vietovės bei juose gyvenantys ne visada turėję galimybę išgirsti, jog jie gali, jauni ir vyresnio amžiaus žmonės bei su jais dirbantys specialistai (mokytojai, administracijos darbuotojai, socialiniai pedagogai, karjeros konsultantai, švietimo centrų darbuotojai bei trečiojo amžiaus universitetų bendruomenės, seniūnijų darbuotojai). Taip pat, norėčiau išskirti vidutinio amžiaus asmenis, kurie galvoja apie karjeros keitimą, bet tam nesiryžta, po vaiko auginimo atostogų į darbo rinką negrįžusius tėvus ir sugrįžusius iš užsienio lietuvius bei jų profesionalizaciją re-imigracijos procesuose. Su jais mielai galiu pasidalinti informacija, savo patirtimi ir žiniomis.

Kokių įkvepiančių karjeros transformacijų istorijų galėtumėte papasakoti iš savo aplinkos?

Ne vienas. Aš jau nuo ankstyvos vaikystės „matau“ žmones – jų stipriąsias savybes, kompetencijas, potencialą, dar kartais jiems patiems apie tai nesuvokiant. Studijose įgytos žinios ir išmokimas kaupti informaciją tik sustiprino šį gebėjimą. Turiu ne vieną atvejį, apie kurį galėčiau papasakoti. Tarkime, pasiūliau draugei nueiti į vizažo kursus, nes mačiau, jog ji puikiai grimuojasi, be to, turi visas vizažo meistrei būdingas savybes (yra komunikabili, jautri žmogui, švelniai liečia, jaučia atstumą, gerai pažįsta ir derina spalvas). Ji nuėjo, o dabar, po šešių ar septynerių metų, yra viena geriausių vizažo meistrių rajone. Kitą draugę, matydama jos komunikacinius gebėjimus, pakviečiau išbandyti tinklaraščio rašymą. Ji dabar sėkmingai dirba rinkodaros srityje, nes suprato, kad labiau nei rašymas patinka rinkodara. Kaip ir yra priešingas atvejis – rinkodaros srityje sėkmingai dirbanti dabar sėkmingai rašo. Dar kitą moterį, ilgesnį laiką auginusį vaikus, paskatinau pradėti pardavinėti namie kepamus saldumynus ir iš to pradėti uždirbti.

Iš tiesų, kartais labai nedaug reikia (nekalbu apie sudėtingus atvejus). Kitam žmogui kartais tereikia patikėti juo ir šiek tiek įkvėpti – visa kita jis ar ji pati/pats padaro. Drąsinu akivaizdžiai talentingus, bet to nežinančius, drąsiai imtis meno. Mūsų darbuotojus skatinu daryti tai, kur jie, man atrodytų, geriausiai tinka.

Mes nė vienas nesame išimtis. Priešingai, esame dalis daugumos. Sakoma, kad net 80 proc. žmonių nežino, „kuo jie norėtų būti“. Tad, kai matau, kad žmogus jau gali, bet dar bijo kuo nors būti, mielai, kaip italai sakytų, „stumteliu“.

Kaip manote, kodėl vieni žmonės lengvai randa savo profesinį kelią, o kitiems reikia gerai jo paieškoti, kartais ir ne vienerius metus?

Mes – skirtingi, atėję iš skirtingų aplinkų, esame su skirtingomis gyvenimo patirtimis, sutikę skirtingus žmones. Kai kam pasiseka anksti atsidurti aplinkoje, kurioje aktyvuojasi susidomėjimas konkrečia sritimi (gal turi pavyzdžių šeimoje, gal padeda mylimas, žmogų žmoguje matantis mokytojas), kitiems tenka praeiti ne vieną Dantės ratą, susirinkti įvairios patirties, kol atranda mylimą veiklą. Tarkime, profesinės identifikacijos kelyje svarbus yra ankstyvas sąlytis su profesija: t.y., tie žmonės, kurie praktiškai anksčiau išbando save konkrečioje srityje, kurie sutinka tos srities atstovus, sužino apie teigiamus ir, ypač, neigiamus profesijos aspektus, yra tie, kurie anksčiau pradeda formuotis savo profesinį identitetą. Taigi, kai klausiate, kodėl kai kuriems reikia paieškoti profesinio kelio, aš norėčiau pasakyti, kad jiems reiktų paieškoti ne kelio, o žmonių jiems, galbūt, potencialiai įdomiame kelyje – bendrauti su kuo įvairesnių profesijų atstovais, stengtis atpažinti, kurios sritys jiems įdomios, pradėti ieškoti būdų įeiti į tą sritį (savanoriaujant, atliekant stažuotes, skaitant specializuotą literatūrą).

Koks Jūsų mėgstamiausias posakis?

„Geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei, nes pabijojai“. Ir antras – „Tu viską gali, tik daryk“. Jie abu – apie tą patį: bebaimystę, judesį, tikslingą autentiško troškimo siekimą.

 

Nuotrauka iš asmeninio albumo.