Augalų namų kūrėja Karolina Poškauskaitė: „viskas, ką man patiko daryti, dabar įgavo prasmę ir tikslą“

Jauna, žavi ir savęs pažinimo keliu einanti Karolina — puikus jaunosios kartos pavyzdys, kai bandymų būdu atrandamas savasis tikslas. Dar studijų metu įsidarbinusi tarptautinėje kompanijoje, greitai pajuto, kad ši vieta ne jai, o lūžio momentu žengtas žingsnis atvedė prie sėkmingo verslo įkūrimo ir vystymo. Apie ilgą ir sudėtingą, tačiau nuostabių ir įkvepiančių patirčių kupiną kelionę savo svajonės link — pokalbis su augalų namų kūrėja — Karolina Poškauskaite.

Retas mūsų dar būdamas -niolikos žino, ko nori pasiekti gyvenime. Kaip pradėtum istoriją, kuri leido pažinti savąjį tikslą?

Augau aplinkoje, kuri skatino elgtis pagal įprastus standarus — mokykla, universitetas, vėliau — geras darbas. Beveik kasdien peržiūrėdavau universitetų siūlomas programas, tačiau niekas nedomino, skaitant aprašus — nesuvirpėdavo viduje. Kol galiausiai, regis, radau aprašą, kuris įžiebė vilties, tai buvo sociologija. Nelabai supratau apie ką ši profesija, bet aprašas mane pakerėjo, pamenu ten perskaitytus žodžius: „galėsi į dalykus pažvelgti pro rakto skylutę… iš naujo permąstyti „savaime suprantamus“ dalykus“ ir panašiai. Tikrai susižavėjau, o širdyje suvirpėjo ugnelė. Nebuvo lengva, reikėjo istorijos egzamino, tai mane gąsdino labiausiai ir galiausiai daug vilčių visgi nedėjau… Todėl naktį, kai gavome stojimų rezultatus — nesulaikiau ašarų, buvau tokia laiminga, kad įstojau, kad man pavyko!

Prasidėję mokslai — pateisino lūkesčius. Universitetas įsuko į žinių ir naujų atradimų verpetą, tačiau paskutiniais metais patyrei krizę, tiesa?

Baigiamaisiais metais gavau kvietimą prisijungti prie tarptautinės kompanijos. Rinkos tyrimų įmonėje mane patraukė galimybė dirbti su anketomis, tyrimais, analizėmis ir jų rezultatais. Nors tai ir nedidelė sociologijos dalis, bet anuomet pamaniau, kad tai gali būti gera pradžia. Kai pagalvoju dabar — laikas nebuvo geras, paskutinieji metai universitete reikalauja labai daug energijos, o dar prisideda ir mokslinio darbo tyrimas. Teko atidėti bakalauro darbą. Bet ilgai netrukus supratau, kad kompanijoje negaliu realizuoti savęs. Dabar aišku, kad esu visiškai ne biuro žmogus. Man reikia eiti, kvėpuoti, judėti! Biuras mane kone realiai „dusino“, man trūko oro pilnai įkvėpti.

Kodėl prireikė net metų, kad paliktum tą vietą?

Iš pradžių tikrai buvo labai įdomu, viskas nauja — mokymai, projektai, veiklos. Tačiau tai truko apie pusmetį. Tada pradėjo kilti klausimai — ką aš darau? Kodėl čia sėdžiu? Žiūrėjau į mane supančius žmones ir suprantu, kad mūsų niekas nejungia. Tuo pat metu — mačiau žmones, kuriems tas darbas tiko ir patiko, todėl vis klausdavau savęs, kodėl man jis „nelimpa“?

Šiandien aiškiai prisimenu, kad save bausdavau už tai, kad manęs tai netenkino: „Karolina, tu dirbi gerą darbą, sėdi patogiai, šiltai, turi atlyginimą, gali kilti karjeros laiptais, labai patogi vietelė, ko tu dar nori??“ Ir aš bijojau tai keisti, laukiau, galbūt „suaugsiu“ ir man pagaliau patiks toks darbo modelis. Juk suaugę žmonės dirba tokius darbus ir jiems iš pažiūros viskas gerai.

 

„Labai norėjau priversti save būti normalia: eiti į biurą, mėgti tokią aplinką, pasitenkinti tuo saugumo pojūčiu ir patogumais.“

 

Tačiau visgi neprisivertei ir įvyko lemiamas lūžis…

Taip, po pusmečio mintys pradėjo kankinti vis labiau. Prisidėjo ir tai, jog grįžau prie savo bakalauro darbo, o jo tema buvo „Lėtasis laikas greitojo laiko kontekste“. Atlikdama tyrimą kalbinau persidirbusius, perdegusius žmones. Pašnekovų istorijose taip pat visada atsitikdavo lūžis, kuris priversdavo permąstyti tai, kas vyksta jų gyvenime ir persidėlioti laiko paskirstymo prioritetus. Lūžis padėdavo pereiti į tą lėtesnį ir sąmoningesnį gyvenimą, kai jie pradėdavo labiau klausytis savęs ir imtis tų veiklų, kurios net ir nepelningos, bet iš pajautimo — artimos jiems. Visų jų bandymų kelias buvo skirtingas, bet galiausiai visada kažkas išeidavo. Tuo metu jau aiškiai jutau, kad ir pati save spaudžiu ir biure dirbu ne tai, kas man būtų malonu ir artima. Klausantis pašnekovų manyje kažkas vertėsi…

Tikriausiai, jauteisi itin pasimetusi? Darbas nemielas, tačiau sėkmingas, norisi jį mesti, tačiau pasiūlė didesnę algą — kas vyko toliau?

Ne, priešingai. Parašiusi bakalaurą pasijaučiau tikrai nuostabiai, pasijaučiau įveikusi didžiulę pakopą ir dabar, pasilipėjusi, kiek kitaip pažiūrėjau į viską, su didesniu pasitikėjimu savimi. Nuverčiau tokį kalną, tai kodėl sėdžiu šitam nepatinkančiam darbe?

Po mėnesio neapmokamų atostogų grįžau į darbą kitomis akimis, buvau apsisprendusi palikti šią vietą. Kaip tik kvietė metiniam pokalbiui — ėmiausi iniciatyvos nieko nelaukti ir pasakyti, kad išeinu iš darbo. Jaučiausi pastovėjusi už save, nes net ir pakelta alga manęs nesustabdė, galvojau: „nepapirksit manęs“, nes man viduje vis tiek yra negerai.

 

„Anksčiau tokia nebuvau, tėvai sakė stoti — stojau, sakė gerai mokytis —  mokiausi. Dariau tai, ką kiti norėjo ir tikėjosi, kad daryčiau, ir taip, kaip buvo priimta, kad reikia daryti.“

 

O tada?

Atsarginio plano neturėjau. Bet dėl to, nors ir jaudinausi, neleidau sau abejoti pasirinkimu išeiti iš darbo. Žinojau, kad visada yra galimybių ir tikrai nebadausiu.

Ar tuo metu jau dygo Balt’upės sėklelė Tavo mintyse?

Balt’upės puslapį Facebooke susikūriau dar dirbdama biure, tai įvyko 2019 gegužės 8 d. (taip rodo pirmasis įrašas), o iš darbo išėjau birželį. Beje, vėliau pamačiau, kad tame įraše gėlės pavadinimą buvau užrašiusi neteisingai. (juokiasi)

Viskas prasidėjo nuo to, kad turėjau daug augalų namuose, o kai augalai gerai auga, jie dauginasi. Praretinau vieną augalą — iš jo pasidarė jau keli, tai buvo gasterija. Vietos naujiems augalams namuose nebebuvo, o išmesti gaila. Pagalvojau paeksperimentuosiu — pabandysiu parduoti. Nufotografavau, įkėliau į skelbiu.lt, bet niekas nepirko. Galvoju, hm, ką čia sumąsčius? Vis matydavau, kad žmonės prekiauja Facebooke. Gerai! Sėdžiu jau prie puslapio ir noriu tik augaliukus parduoti, bet net tam — reikia sugalvoti puslapio pavadinimą. Galvoju… Baltupiuose gyvenu — bus Baltupė! Bet ne, per paprastai, reikia apostrofą uždėti, uždėjau — Balt’upė — o, gerai! Bus taip. Upė, baltai… žodžiu, prãsmės pavadinime atsirado jau vėliau.

Kartais žmonės savaitėmis neranda tinkamo pavadinimo — taviškis atėjo kone per minutę. Ar ir visa kita klojosi taip lengvai?

Deja, bet ne. Sukėliau augalų nuotraukas, bet ir čia niekas nepirko… Stebėjau kitus ir mačiau, kad jie turi daug daugiau pasiūlos. Logiška, kad sužavėtum žmogų, jis turėtų galėti rinktis ne iš dviejų augalų. Stengiausi sugalvoti, kaip pasiūlyti daugiau skirtingų augalų. Pradžia buvo tikrai sunki. Net eidavau į didžiuosius prekybcentrius, pirkdavau nukainotus augalus, atgaivindavau juos, ir taip „pagydžius“ bandydavau parduoti. Pirmoji mano klientė — mergina nusipirkusi alijošių — visada ją prisiminsiu.

Tačiau kelias nebuvo toks tiesus. Bandei save ir kitose srityse?

Save mačiau kaip interjero dizainerę ir norėjau to mokytis, aplinka pradėjo dovanoti knygas susijusias su šia profesija, patikėjau, kad noriu to. Tačiau neilgam. Vėliau plaukdama baidarių žygyje — sužinojau apie web dizainą. Netruko ilgai, kol užsimaniau jo ir tikrai galvojau, kad čia tai jau mano vieta. Sąžiningai kasdien važinėdavau į Mažvydo biblioteką ir ten mokiausi internetinio dizaino. Buvau tikrame pasimetime, nes kažkas kažkur papasakoja įdomiai, su energija ir vidine ugnele ir aš pati to užsinoriu bei pradedu tikėti, kad ir man tai reikalinga ir naudinga, nors tai nekilo iš mano vidaus, o ateidavo iš išorės.

 

„Gerai girdėjau kitus, bet dar nesiklausiau savęs. O tai atnešė labai daug skausmo.“

 

Ką darei, kad išgirstum ir savąjį balsą?

Pradėjau lankytis pas psichologę. Jau po pirmo susitikimo, gerai išsiverkusi, supratau, kad labai ilgai sau melavau. Kažkas manyje atlaisvėjo ir atėjo aiškus žinojimas, kad tikrai nebūsiu nei interjero, nei web dizainere. Toje srityje mane sužavėjo įdomūs žmonės, kurie tuo užsiima, tiesiog norėjau būti viena iš jų. Bet ar tai siejosi su mano vidiniais troškimais? Ne.

Ką dar prisimeni iš to laikotarpio?

Mane nuolat lydėjo didelis pasimetimas, blaškiausi, kažkoks „kapstymosi“ metas buvo. Tuometiniai santykiai su partneriu taip pat pradėjo kentėti. Iš to pasimetimo varginau bei skaudinau ir kitą žmogų. Turėjau išsiaiškinti savyje, kas vyksta? Ko aš čia nesuprantu? Tai buvo mano paskata kreiptis pas psichologę, bet nuėjusi — supratau kitus dalykus. Per susitikimus iš tikrųjų išgirdau save, atėjo atsakymas ir dėl augaliukų — juk jie visad buvo šalia manęs, bet jų nemačiau.

Vis geriau girdėdama save — labiau ėmeisi ir Balt’upės. Papasakok kaip tai prasidėjo?

Tuo metu dar nežinojau ir negalėjau nutuokti, kad vos po kelių savaičių Lietuvą ir pasaulį apims pandemija ir karantinas. 2020 vasario 28 dieną buvo pirmasis augalų „užsivežimas“ iš tiekėjų. Laikas beveik sutampa su karantino pradžia.

Patalpas jau buvau radusi, todėl pirmąją siuntą atsivežiau į savo naują darbo vietą — mažą studiją, kurią dalijausi su dar dviem menininkėmis. Goštauto gatvėje, cokoliniame aukšte su geltonu lango apvadu ir kilimine danga. Šiandien prisiminus — man kyla šypsena. Tuo metu dar tikrai nežinojau, ką darau.

Ar lengvai radai tiekėjus? Su kokiomis kliūtimis visgi teko susidurti?

Tuo metu papildomai užsidirbdavau kaip pavežėja ir vienas užsakymas nuvežti žmogų buvo visai netoli mano būsimų tiekėjų. Išjungiau programėlę ir pasukau link pastato apsižiūrėti. Buvo taip baisu žengti tą pirmą žinsgnį. LABAI bijojau, LABAI. Ir taip tyliai atvažiavau, nežinojau, ką ten veikiu. Pirmą kartą tiesiog privažiavau, apžiūrėjau įėjimą, langus, ir ten dar buvo užrašas „Privačių asmenų neaptarnaujame“. Tikrai nepagelbėjo. Galvoju, gerai. Ačiū.

Papasakok, kas nutiko, kai pasirodei ten antrą kartą?

Kai vėl atsiradau netoliese, užėjau į vidų. Apžiūrėjau augalus, kainas… Dabar galvoju, kad gal net tie augalai mane apramino. Man labai patinka tas augalų parduotuvių kvapas, jis toks specifinis. Nusiraminau ir pradėjau drąsiau jaustis tarp augalų.

Priėjusi prie administratorės sužinojai, kad reikės pateikti dokumentus, tačiau nepasimetei ir įvykdei viską, ko reikalavo.  

Taip, atsivežiau Individualios veiklos pažymą, ji pasižiūrėjo, tik nežinau ar kažkur įrašė tuos duomenis. Supratau, tik kad į mane visai nežiūri rimtai ir kad savo silpna ir bailia valia šį kartą aš turiu pastovėti už save ir įrodyti ne tik sau, bet kažkodėl ir jai, kad tikrai noriu to imtis. Galiausiai gavau prisijungimus prie sistemos. Man tai buvo lyg laimingas loterijos bilietas, buvau tokia savimi patenkinta ir taip džiaugiausi. Wow, net dabar eina šiurpai. Man tai buvo labai didelis laimėjimas.

Tai buvo raktas į Tavo nepriklausomo verslo pradžią. Kokį savo pačios augimą pastebėjai?  

Balt’upė — talpina visas mano mylimas veiklas. Visada buvo faina fotografuoti, bet neturėjau jokio tikslo, o tada atsirado augaliukai ir pasinėriau į bandymus — kaip krenta šviesa, rakursai ir pan. Tada — pakavimas — labai mėgstu pakuoti ir ruošti dovanas. Tada — tekstai. Man patikdavo rašyti, kurti eilėraščius. Dabar atsirado labai artima ir gerai pažįstama tema, apie kurią rašyti ne tik lengva, bet ir malonu dalintis sukaupta patirtimi. Tada — vairuoti. Bendrauti su žmonėmis, susirašinėti. Labai apsidžiaugiu, kai gaunu nuotraukas su naujuose namuose įsikūrusiais mano augalais… Nuostabu —  aš čia liečiau, pakavau, o dabar va — puošia jaukius namus! Ir dar! Galiu kas savaitę apsipirkinėti augalais be jokios sąžinės graužaties! Augalų mylėtojai mane supras. Viskas, ką man patiko daryti, dabar yra įgavę prasmę ir tikslą — tai mane motyvuoja kurti toliau.

Ar dabar jautiesi savo laiko šeimininke? Ar palyginus su laiku biure, leidi jį prasmingai?

Vis dar mokausi apsvarstyti, ko man DABAR tikrai reikia. Stengiuosi neužmiršti pas psichologę patirto savęs įsiklausymo ir girdėjimo. Pasikeitė tai, kad darau tai, ką man gera daryti ir tai, kas man teikia malonumą. Galiu savo laiką dėliotis taip, kaip noriu. Man tai labiau priimtina — gyventi dieną iš pajautimo ir jei dabar noriu šokti, stojuosi ir šoku, ir nereikia savęs už tai bausti, neva „neproduktyviai“ leidi laiką. Kažkodėl galvojame, kad vienos veiklos yra svarbesnės už kitas, bet kai kuriomis akimirkomis gyvenime nėra nieko svarbiau, kaip sušokti šokį su savimi. Nes jeigu sau to neleidžiame, man atrodo, kad praleidžiame visą gyvenimo grožį ir esmę.  Tai yra maistas sielai. Pamaitinus fizinį kūną, reikia nepamiršti ir sielos alkio. O darbai — ar tu grauži save, ar ne — vis tiek pasidaro.

Kokie būdai/metodai Tau padeda nepamesti savęs ir girdėti vidinį pašaukimo balsą?

Pirmiausia — psichologė. Per pirmą susitikimą darėme tokį pratimą, kur ji sakė saulė/mėnulis, dainuoti/groti, kava/arbata ir greitai, nemąstant turėjau atsakyti savo pasirinkimą. Galvojau, ką mes čia darom?… Bet kuo toliau ėjome per klausimus, tuo vis aiškiau pradėjau jausti va čia (rodo į krūtinę) ir iš karto suspurdėdavo atsakymas. Kažkur aplink saulės rezginį. Iki tol viską bandydavau spręsti logiškai išmąstydama. Net ir to „vidinio balso“ man buvo sunku klausytis, nes jam neturėjau loginio paaiškinimo. Po seanso ėjau gatve ir su savimi žaidžiau tą žaidimą, bandžiau pajausti, ko noriu šią akimirką. Tai buvo pirmieji bandymai ir tiesa, sėkmingi. Aišku, dar būna su tuo problemų, smegenys mėgsta uždominuoti, užgošti, bet tikiu, kad su laiku tai tik gilėja.

O jei pas psichologą nesinori ar nėra galimybių apsilankyti, gal yra „pagalba namų sąlygomis“?

Ryto puslapiai. Ten sau leidžiu rašyti absoliučiai viską. Ir jei kažkuo gyvenime abejoju, nors „turėčiau“ neabejoti, būtent ryto puslapiuose ir išleidžiu savo vidinį kritiką, kuris ten išsilieja, o gavęs dėmesio ir „išsitaškęs“ puslapiuose — nebekamuoja visą dieną ir netrukdo imtis mylimų veiklų. Atsiranda vidinė tyla.

O dar — meditacinės (dvasinės) praktikos — nuo ramaus pasivaikščiojimo ar susitelkimo sėdint – iki maldų praktikos. Viskas, kas leidžia eiti į save, nes ten ir nusistovi tavieji vandenys, visos audros nurimsta ir aiškiau girdisi, ką tas vidinis balsas sako. O dar visai naujas dalykas — šokis. Tiesiog šokis sau, šokis su savimi, savo būsenomis. Kažkuria prasme bendrauji su savimi, tuo metu „išeinu“ ir galiu pajausti didelę meilę sau.

Kas susikurtame darbe kuria vertę ir prasmę Tau pačiai?

Atsakas. Kai žmonės pasidalina savo emocijomis, kai klausia. Kai įdėtas darbas subrandina vaisius. Ir man labiausiai patinka, kai žmonės rašo: sveiki, nieko nežinau apie augalus, neturiu nei vieno, bet labai noriu, pas jus taip fainai, užsinorėjau ir aš. Man tai gražiausia — žmogus niekada net nesidomėjęs augalais, pamatė pas mane ir štai — sėdim ir šnekam ir įvyksta pirmasis augaliukas, jis važiuoja namo.

O dar būna labai malonu, kai žmonės įsikuria naujuose namuose, kur kiekvieną elementą bei daiktą juose apgalvoja ir nusprendžia įkurtuvėms įsigyti augalų būtent iš Balt’upės. Man tai labai didelis komplimentas. Vienareikšmiškai galiu pasakyti — didžiausia dovana — ryšys su žmonėmis, kurie atsako, reaguoja ir kreipiasi.

Ar norėtum kažką pridurti žmonėms, kurie dar tik pakeliui savo svajonės link?

Norėčiau paminėti Šri Šri Ravi Šankaro žodžius apie kiekvieno punktualumą: „Kažkas tebėra nesusituokęs. Kažkas susituokė ir 10 metų delsė prieš susilaukdamas vaiko, yra tokių, kurie susilaukė vaiko metų bėgyje po vedybų. Kažkas gavo diplomą 22-iejų, tačiau delsė penkerius metus prieš užsitikrindamas gerą darbą; ir yra tokių, kurie baigė mokslus 27-rių ir nedelsdami užsitikrino darbą pagal profesiją! Kažkas tapo vadovu 25-rių ir mirė 50-ies, tuo tarpu kitas tapo vadovu 50-ies ir gyveno iki 90-ies. Kiekvienas veikia pagal savo „Laiko zoną“. Žmonės gali viską išspręsti tik savo tempu. Veikite savo „Laiko zonoje“. Gali atrodyti, kad jūsų kolegos, draugai, jaunesnieji jus aplenkė. Gali atrodyti, kad kažkas nuo jūsų atsilieka. Nepavydėkite vieniems ir nesišaipykite iš kitų, tai jų „Laiko zona“. Jūs esate savoje! Ištverkite, būkite stiprūs ir likite ištikimi sau. Viskas kartu veiks jūsų labui. Jūs nevėluojate… Jūs nepaskubėjote… Jūs esate labai punktualūs!“

 Nieko nenutiks, kas neturi nutikti, kad ir kaip to norėtum ir nutiks viskas, kas turi nutikti, kad ir kaip to nenori.

 

Kalbino Brigita Bielskė.

Nuotraukų autorius Artūras Arti.