Albertas Kazlauskas: „Būdamas gidu, aš realizuoju norą kurti“

Kai kalba gidas Albertas Kazlauskas, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ pradininkas, dviejų knygų apie Vilniaus miesto periferiją autorius, atrodo – lyg poeziją skaitytų. Ramus, malonus balso tembras aplink kuria harmoniją, masina sužinoti daugiau: apie Vilnių, jo istoriją, pamirštas vietas, o šiandien – ir apie gido profesijos subtilybes.

Pojūtis, kad yra savo vietoje, Albertą aplankė ne iš karto. Ir tai – įkvepia, nes suteikia galimybę patirti tikrą, nepudruotą realybę. Taip pat parodo, kad kantriai einant ten, kur kviečia vidinis balsas, pilką darbo monotoniją keičia įdomiausia veikla. O tai – pati tikriausia sėkmės istorija.

 
Papasakok, ką veiki, kuo užsiimi. Kas yra „Gatvės gyvos“?

Aš esu gidas, kviečiu žmones kartu tyrinėti miestą. „Gatvės gyvos“ yra tokia nedidelė ekskursijų organizacija. Kviečiame vilniečius į ekskursijas netradiciniais maršrutais. Taip žmonės gali pažinti miesto rajonus ir kitas erdves už įprastų turistų takų ribų. Taip pat, organizuojame temines stovyklas vaikams, kitus edukacinius renginius.

Kuo tave įkvepia, kuo tau įdomus gido darbas? Kas skatina kasdien judėti pirmyn?

Man viskas yra įdomu. Tiesiog įdomu yra ieškoti, stebėti. Tada dalintis su žmonėmis. O po kelių metų pačiam pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Viskas susideda į tai, kad tiesiog pačiam darosi gyventi įdomiau.

 
Ar jautiesi savo vietoje? Ką reiškia dirbti gidu?

Ko gero – taip. Dabar – taip. Man labai patinka šitas darbas. Aš jaučiu, kad realizuoju potraukį kūrybai. Jis manyje buvo visada. Net kai po mokyklos įstojau į finansų ekonomiką. Ir ekonomika man buvo įdomi, bet aš supratau, kad tai – ne visai mano sritis. Anksčiau, kai buvau paauglys – ir muzika labai domėjausi, ją kūriau, ir dailė buvo mano labai mylima sritis. Studijuodamas dirbau ugniagesiu, paskui dirbau banke. Tačiau vis tiek spaudė iš vidaus noras kurti. O būdamas gidu, aš realizuoju šį norą kurti. Mūsų darbe kūrybos yra labai daug. Kuriame maršrutus, rašome knygas. Galų gale, mes ir svetainę ir daug dalykų pasidarome patys. Tai irgi yra kūrybinis procesas. Tad jo yra daug ir įvairaus.


O kaip tavo gyvenime atsirado ekskursijos?

Grįžtant šiek tiek atgal, 2014 metais aš dar dirbau banke. Dirbau tokį eilinį, tikrai ne įspūdingą darbą – operacinį, mašininį. Kartą pamačiau skelbimą, kad Vilniuje organizuojami gidų kursai. Pamaniau – bus puiki užklasinė veikla. Didelių tikslų tuomet neturėjau. Baigiau kursus, toliau dirbau banke. Tačiau susiklostė tokia situacija, kad turėjau galimybę išvažiuoti į Paryžių. Norėjau aplankyti draugę, būsimą žmoną. Bet, kad galėčiau pabūti ten mėnesį ar pusantro, man reikėjo priimti rimtą sprendimą: išeinu iš darbo banke ir važiuoju arba lieku. Nusprendžiau išeiti.  Kai grįžau, jau buvo gegužės mėnesis, kaip dabar. Buvo 2015-ieji. Galvojau – dabar išsitrauksiu gido pažymėjimą, kurį turiu stalčiuje ir padėsiu vesti ekskursijas. Buvau labai optimistiškai nusitekęs. Maniau – štai, 2015-ieji metai, turime eurą, Lietuva dabar visur reklamuojama kaip patogi keliauti šalis. Tačiau, deja, jokių užsakymų iš užsieniečių ar reklamos agentūrų negalėjau gauti. Realiai, buvo sunku. Neturėjau darbo, nesulaukiau užsakymų, agentūros nesamdė. Ėmiau galvoti – reikia pradėti kabintis. Nusprendžiau – vesiu ekskursijas. Bent jau draugams, lietuvių kalba, o tada žiūrėsime, kas gausis. O gavosi taip, kad pamačiau, jog vietiniams žmonėms, lietuviams, apie Vilnių sužinot gal netgi įdomiau nei užsieniečiams. Pirmą kartą žmones pakviečiau į ekskursiją Užupyje. Šį maršrutą kūriau užsieniečiams turistams. Tačiau nutiko taip, kad ekskursijoje dalyvavo vilniečiai. Draugams patiko, jie pradėjo prašyti kitos ekskursijos po Naujininkų rajoną. Taip ir prasidėjo.

 
Su kokiais dar iššūkiais teko susidurti?

Aš nesu ekstravertiška asmenybė. Išeiti ir vesti ekskursijas man buvo labai didelis lūžis. Pirmosios ekskursijos – dar dar. Vis tiek daugiausiai dalyvavo pažįstami žmonės. Jie atleis, priims, jei kažkas ne taip bus. Tačiau į vieną Užupio ekskursiją netikėtai susirinko septyniasdešimt žmonių. Nepažįstami žmonės buvo. Ir tada, kai buvau įmestas į situaciją, kai reikėjo išsiskuti iš padėties, pamačiau, kad pabendrauti su didesne grupe žmonių gali būti visai įdomu. Ir kad aš galiu, kad tai yra įmanoma.

 
Tikrai esu girdėjusi daugybę labai teigiamų atsiliepimų apie GATVĖS GYVOS ekskursijas. Ar galima teigti, kad kalbėjimas didelei auditorijai tam tikra prasme tave išlaisvino?

Aš manau, kad taip. Man ir universitete, kai reikėdavo ruošti prezentacijas, viešai kalbėti apie pensijų fondus ar panašias sritis, atrodė, kad visai gal ir neblogai man sekasi. Nors kalbėjimas prieš auditoriją lyg ir nebuvo  tokia mano sritis, bet dirbdamas gidu aš ją pilnai išbandžiau. Bet vis tiek – kiekvieną kartą vesdamas ekskursiją aš lipu per save. Tarkime, jei ekskursija numatoma dvyliktą valandą, aš kaupiuosi jau nuo vienuolikos. O likus kelioms minutėms iki renginio pradžios, nors būna ir daug žmonių susirinkę, aš su jais nebendrauju. Man reikia pačiam tiesiog pasivaikščioti, ramiai susikaupti. Susirinkti save.

 
Žmonių, kurie baigė gidų kursus – daugybė. Kaip manai, kodėl vieni iš jų sėkmingai pradeda veiklą, o kitų gido pažymėjimas nugula stalčiuje?

Mano gido pažymėjimas irgi nugulė stalčiuje. Geram pusmečiui, jeigu ne metams. Galbūt reikia nuoširdžiai įdėti daug darbo, stengtis dėl žmonių – kad jiems būtų įdomu. Ir viskas.

 
Ar gali papasakoti, kaip atrodo tipinė tavo darbo diena?

Aš rašau dienoraštį. Paprastą, ranka. Nes man labai patinka rašyti ranka. Tai yra pirmas dalykas, kurio imuosi atsikėlęs ryte. Labai gerai rytą pradėti be jokių trikdžių, be telefonų, socialinės medijos. Parašau dienoraštį apie tai, kas, tarkime, vakar įvyko – reikšmingo, nereikšmingo. Užverčiu dienoraštį ir pradedu dieną. O darbo diena prasideda labai įvairiai. Tas gerasis atvejis – kai iš vakaro susiplanuoju darbus, užsirašau, ką darysiu rytoj. Jeigu to nepadarau, pritingiu, tada diena chaotiškesnė tampa. Bet šiaip, labai įvairiai būna – kartais kažkokie laiškai skubūs arba skambučiai pradeda pulti. Kartais pasitaiko ramesnė diena. Būna, kad galiu sau leisti kokį trečiadienį sėsti ant dviračio ir pavažinėti kažkur. Tad stabilumo tokio nėra. Iki karantino, vertinant visus metus, vidutiniškai per mėnesį pravesdavau apie penkiolika ekskursijų. Įskaičiuoju ir privačias. Vadinasi – kas antrą dieną po ekskursiją. 

 
Regis, iki šiol nemažai tavo ekskursijų vyksta Vilkpėdėje, Naujininkuose ir kituose pramoniniuose rajonuose, taip pat Žvėryne. Atrodo, kad daugiausiai dėmesio skiri ne toms vietoms, kuriose dažniausiai lankosi turistai?

Man pačiam yra įdomiausia tai, kas yra toliau nuo centro. Jei kas išmestų iš lėktuvo, ko gero, man būtų savotiškai įdomu pasidairyti bet kur, kur Vilniuje pataikyčiau nusileisti parašiutu. Jeigu man pavyksta pačiam save sudominti, tai, atrodo, kad ir kitiems bus įdomu. Pasiruošimas ekskursijoms į tokias mažiau lankomas vietas vyksta visiškai kitaip. Informaciją reikia ne tik išmokti, bet ir ją surasti. Tai, kad reikia ieškoti, man labai patinka. Kitas aspektas, kai kūriau pirmuosius maršrutus, sąmoningai ieškojau savo nišos kitose geografinėse vietose. Be to, galvojau apie tai, kad aš esu naujokas. Maniau, jei iš karto eisiu į senamiestį, bandysiu kažką pasakoti, man gali būti labai sunku, nes yra gerokai labiau patyrusių žmonių, kurie čia dirba.

 
Panašu, kad įžvelgi daugybę teigiamų savo darbo aspektų. O kokie būtų neigiami?  

Dabartinė situacija gerai viską iliustruoja. Korona virusas gerai viską iliustruoja. Kovo mėnesio pradžioje atrodė, jog šitie metai bus fantastiški. Tikrai labai daug buvo privačių užsakymų. Darbo – per akis. Ir, staiga, per vieną dieną viskas išsijungia. Lieka absoliutus nulis. Visi užsakymai atšaukiami. Dabar mes dirbame, kažką kuriame, tikrai skiriame laiko. Daug darome. Bet mes nežinome, ar galėsime grįžti į šitą vietą ir uždirbti. O valgyti reikia. Tad štai – nestabilumas, vienas iš neigiamų gido darbo aspektų.

O kitas momentas yra darbas su žmonėmis. Turi būti visada reprezentatyvus, pasiruošęs artimam kontaktui. Negali būti blogos nuotaikos, paniuręs. Negali sirgti. Teko kažkada sergant angina ekskursiją vesti. Norėjosi tik kuo greičiau eiti namo.

Be to, šioje srityje yra nemaža konkurencija. Ji auga kasmet. Kai aš pradėjau, į nieką nežiūrėjau. Dariau ir viskas. Bet dabar matau, kad pastaraisiais metais labai padaugėjo ekskursijų po Vilnių. Konkurencija aštrėja. Visad turi galvoti apie išlikimą. Bet tai galioja bet kokiam verslui.

Kartais pasitaiko ir taip, kad būna sunku dirbti, kad ne visi norėjo ekskursijos, kaip paslaugos. Dažnai ekskursijas užsako įmonės savo darbuotojams. Būna, kad du–trys žmonės, iniciatoriai, tikrai dega, jie tiktai nori. O visi kiti yra atvesti per prievartą. Tada pačiam yra nemalonu dirbti. Tas dvi valandas atvaikštau, bet noriu greičiau baigti, nes atrodo, kad kankinu žmones. Tokia yra darbo su žmonėmis specifika.

 
Ką studijavai ir kaip nusprendei, kur stoti? Kaip pasirinkai pirmąją profesiją?

Įstojau į Mykolo Romerio universitetą, finansų ekonomiką 2009 metais – krizės metais. Tada visi be galo buvo susidomėję ekonomika. Ir visų tėvai kalbėjo apie pinigus. Taip nutiko, kad ir aš įstojau aš į finansų ekonomiką, nors paraiškoje rašiau ir grafinį dizainą, ir leidybą, ir politikos mokslus… Tiksliai nežinojau, ko noriu, laikiau net šešis brandos egzaminus – tiek, kiek buvo leidžiama. Įdomu, kad tais metais mūsų, finansų ekonomikos pirmakursių, buvo trys šimtai šešiasdešimt. Buvo sudaryta dvylika grupių. Čia – visiškas rekordas. Paprastai būdavo vos viena–dvi grupės. Tuo metu tikrai buvo daugiau argumentų rinktis tokią specialybę, nei nesirinkti. Krizė, viskas griūna. Tada galvoji, gal ir gerai būtų išmanyti ekonomiką. Man finansų ekonomikos studijos davė tikrai gerų bazinių žinių. Dėl to dabar galiu geriau suprasti tai, kaip viskas veikia pasaulyje. Tačiau manyje visada buvo dvi kariaujančios pusės – viena kūrybinė, kita racionalesnė.

 
Dar minėjai, kad dirbai ugniagesiu. Labai originalios patirtys – ar gali papasakoti daugiau apie šią patirtį? Gal esi išbandęs ir daugiau profesijų, neskaičiuojant darbo banke?

Ugniagesiu–gaisrininku pradėjau dirbti 2009-aisiais, tais pačiais metais, kai pradėjau studijuoti. Mano tėtis buvo gaisrininkas daugybę metų. Ir jis mane paskatino tapti ugniagesiu. Sako – šiais metais bus sukurta paskutinė grupė, kuri turės mokytis du mėnesius, vėliau laikotarpis bus pratęstas iki devynių mėnesių. Kaip tik buvo vasara. Pabaigiau kursus, pradėjau dirbti. Ir taip dirbau kol studijavau, pus ketvirtų metų gesinau gaisrus. Buvo labai įdomus darbas, ir tikrai – labai originali patirtis. Tas darbas yra toksai visai kitoks. Tačiau aš visada suvokiau, kad čia tik laikina, kad tai nėra mano sritis.

Buvo dar toks trumpas momentas, kai dirbau nekilnojamojo turto brokeriu. Bet šis darbas buvo visiškai ne man, netgi turiu prisipažinti – siaubinga asmeninė patirtis. 

 
O kaip jauteisi tada, kai dirbai banke?

Liūdnokai. Esate tikrai matę operacijų centrus, kur vienoje erdvėje sėdi ir dirba daug žmonių, visi su ausinėmis. Mano darbas buvo toks. Viena vertus, kai dirbi tokį mašininį, smegenų neįtempiantį darbą, gali klausyti savo mėgstamų laidų, muzikos. Tai čia buvo pliusas. Dar vienas pliusas – stabili alga.  Bet vis tiek, galų gale, pagailo jaunystės, laiko. Gaila, kai prasėdi operacijų centre visą dieną ir galų gale, lieka tik tamsūs vakarai, po pora valandų kas dieną. Ten nerealizavau savęs. Tačiau čia – asmeninė patirtis. Objektyviai žiūrint, viskas ten tvarkoj. Buvo minčių, kai išėjau, kad gal aš čia dar grįšiu kada nors, vėliau. Nespjaunu tikrai į tą šulinį. Tačiau dabar man reikia veikti kitaip.

 
Ką galėtum patarti kitiems žmonėms? Kaip sėkmingai pasirinkti ar pakeisti profesiją?  

Turbūt nėra nieko geresnio nei nebijoti ir pabandyt.

Jeigu žmogus nori pakeisti profesiją, turėtų pagalvoti apie tai, kas blogiausia gali nutikti, jei jis išeis iš darbo. Kiek aš žinau, kiek visi išeina iš to nemylimo darbo, visi jie atsiduria ten, kur geriau.

Taip pat patarčiau prisiminti, kad jaunystė yra dabar. Ir ji labai greitai gali prabėgti. Vėliau gali jau nebebūti galimybių taip mobiliai viską keisti. Su amžiumi, jei būsi išbandęs tik vieną sritį, gali tiesiog nebebūti toks paklausus darbo rinkoje. Galų gale, ir pačiam bus baisu, ateis kiti gyvenimo etapai. Šeima, vaikai, galbūt reikės tėvus prižiūrėt sergančius ir panašiai. Ir tada mobilumas bus kur kas mažesnis. Kai esi jaunas, turi žymiai mažiau įsipareigojimų, tą reikia įvertinti. Būna, žmonės turi paskolų ir nebegali priimti ryžtingų sprendimų, nes tikrai gali būti didelė rizika. O jaunam – pirmyn. Kas gali nutikti? Jeigu stogą virš galvos turi, kad ir gyveni su tėvais, tada viskas tvarkoje. Gali gal ir tėvai nepalaikyt, bet ką darysi, vis tiek reik bandyt. Tiesiog daryti.

Bendras patarimas šiems laikams – mokytis susikaupti. To dabar daug kam trūksta ar vis dažniau ima trūkt. Tai gali labai kliudyti kažką pasiekti. Būna, kad žmonės bando imtis veiklos, bet negali pabaigti iki galo. Meta, vėl ieško kitos. Tačiau realiai, taip nieko ir neparagauja, tik kažką capteli. Todėl reikia nebijoti paskirti laiko tam, ką suplanavai. Gal tai užtruks kažkiek ilgiau, tačiau tik taip įmanoma į kažką įsigilinti.

 
Ar tau svarbūs žmonių atsiliepimai, komentarai? Ar jie gali tave paveikti?

Geriausias atsiliepimas yra tai, kad žmonės grįžta. Kai matau antrą, trečią, dešimtą kartą ateinančius. Komentarų internete labai nesureikšminu. Gal mes netgi nepakankamai įnikę į tai, kas darosi socialiniuose tinkluose. Džiaugiamės, jei kas teigiamai atsiliepia, bet ir per daug nesielvartautume, jei kas ne taip. Manau, kad gyvas spontaniškas atsiliepimas, pagarba yra svarbiau. Visada smagu išgirsti kažką gero.

Smagu, jei kažkas įvertina, kad pajaučiau publiką. Kartais žmonės atrodo išsiblaškę arba kariauja su savo mažais vaikais. Būna, pasako – labai ačiū. Tikrai patiko. Smagu, kad ir sustodavai, ir palaukdavai, ir įsiklausydavai, reaguodavai į tai, kokia yra auditorija. Tokie atsiliepimai irgi labai smagūs.

Pamenu tikrai įkvepiantį atsiliepimą – pirmas, kuris šauna į galvą. Į šeštą dešimtį neseniai įkopusi moteris sako – ačiū jums. Dėka jūsų aš apskritai padėjau domėtis miestu. Tai čia toksai pats rimčiausias, pozityviausias komentaras, kuris glosto širdį. Kad tu žmones irgi atvedei į tą kelią, kuris tau pačiam įdomus. O vėliau jie ir kitur gali eiti, į kitas ekskursijas, nes jie jau sudominti. 

Tekstas ir nuotrauka: Rasa Ungurė